Raidėmis iš kitų...

Tikrai meilei kliūtys neegzistuoja

Tikrai meilei kliūtys neegzistuoja: Aurelija ir Andrius Jankauskai

Kaip galvojate, ar meilė įmanoma bet kokiomis sąlygomis? Aurelijos ir Andriaus istorija į šį klausimą, regis, turi teigiamą atsakymą. Šios poros istorija nepaprasta, priverčianti susimąstyti ir yra tikros, nuoširdžios draugystės pavyzdys.

Aurelijai 35-eri. Moteris nuo gimimo turi negalią – raumenų nepakankamumą bei ryškią stuburo deformaciją. Vėliau jai buvo diagnozuota Osteoporozė, Glaukoma, Katarakta, ir, galiausiai, prieš septynerius metus moterį sukrėtė dar vienas negailestingas likimo smūgis – ji visiškai apako. Iš pradžių viena, vėliau – ir kita akimi.„Andrius buvo paskutinis žmogus, kurį matė mano akys”, – sako pašnekovė. Tačiau net būdama silpnos sveikatos, neregėdama, kartas nuo karto kamuojama Migrenos bei inkstų skausmo, Aurelija tiesiog spinduliuoja optimizmu, užkrečia pozityvumu ir teigia, kad yra labai laiminga. Laiminga, nes stipriai myli ir yra mylima, gyvena visavertį gyvenimą ir džiaugiasi prieš kelias savaites oficialiai tapusi mylimo vyro žmona. Pora gyvena viename sostinės rajonų ir augina katiną vardu Adžiras. Aurelija pagal nuotolinę sutartį dirba archyvare Vilniaus „Neįgaliųjų naujajame teatre”. Andrius, sveikas ir jaunas vyras, šiuo metu bedarbis, kukliai, retkarčiais keliais žodžiais ką nors pridurdamas, klausėsi mūsų su Aurelija pokalbio. O viso interviu metu pora laikėsi susikibusi rankomis.
„Nuo vaikystės buvau įsitikinusi, kad negalia yra mano nuosprendis, kad niekada nesukursiu šeimos, netobulėsiu ir negalėsiu būti laiminga, tačiau likimas parodė, kad gali būti visai kitaip, nei esi įsitikinęs. Sutikau mylimą ir mylintį žmogų, gyvenu tokį gyvenimą, kokio norėjau, dirbu darbą ir esu labai laiminga”, – pasakojimą pradeda A. Jankauskienė.

KARTU JAU AŠTUONERIUS METUS
– Neseniai atšventėte savo vestuves. Kaip nusprendėte susituokti? Kas pasikeitė susituokus?
Aurelija: Iki vestuvių draugavome aštuonerius metus. Niekur neskubėjome… Ruoštis pradėjome tik likus mėnesiui iki šventės. Kam kvaršinti sau galvą pusę metų! Susituokėme birželio 11 dieną. Kas pasikeitė susituokus? Štai, neseniai Andriui sakiau, kad pajutau, kaip mus susiejo dar glaudesnis ryšys. Iš tikrųjų, kai nesi susituokęs, turi gana artimų ryšių vienas su kitu, bet susituokus jie tikrai tampa žymiai glaudesni. Vestuvių dieną jaučiausi kaip princesė – tas jausmas tikrai nuostabus… Išgirdome daug nuostabių žodžių iš artimų žmonių, gražiai atšventėme savo šventę. Vestuvinės suknelės nenorėjau, nuo vaikystės galvojau, kad kas jau kas, bet suknios man netinka. Tačiau Andrius su mūsų liudininke padėjo man ją, vestuvinę, išsirinkti. Mylimasis visada sako: „Kaip gerai atrodai!”, o aš kartais imu galvoti, kad visgi reiktų paklausti pašaliečio nuomonės. (Šypsosi)

– Kokiomis aplinkybėmis judu susipažinote?
Andrius: Internetas… Kadaise dirbau statybose ir turėdavau sargauti statybų aikštelėse naktimis. Tuomet naršydavau internete. Vienoje pokalbių svetainėje ėmiau ir užkalbinau Aureliją. Vėliau apsikeitėme telefono numeriais ir ilgai kalbėdavomės, kol kuris vienas užmigdavo.
Aurelija: Taip palaikydavau jam kompaniją. Man patiko Andriaus mintys, kurias jis rašydavo ir išsakydavo, taip jį ir pastebėjau. Iš pradžių apie save Andriui nieko nepasakojau, jis vis prašydavo ir prašydavo atsiųsti nuotrauką, o aš save buvau linkusi nuvertinti, baimindavausi pasakyti apie savo negalią, baimindavausi, kaip jis tai vertins. Kartą nusiunčiau jam savo nuotrauką, ten buvau pasirėmusi galvą rankomis ant stalo, ten nesimatė kūno, o Andrius parašė: „Kokia graži, padariau šią nuotrauką mobiliojo telefono ekrano vaizdu“. Pagalvojau: „Neįtikėtina, nesąmonė!“. Vėliau viskas ėmė virsti į simpatiją ir, galiausiai, pasakiau jam, kad turiu negalią. Kokia buvo reakcija? Man tikrai netikėta: „Aš ne su tavo išore, o su vidumi juk bendrauju“, – sakė jis. Bendravome toliau ir galiausiai pakviečiau Andrių į savo gimtadienį. O toliau pats gali papasakoti, koks buvo įspūdis, kai pamatei mane stotyje…
Andrius: Aš prieinu, o Aurelija tik juokiasi, tik juokiasi… Man buvo taip nesmagu, galvoju: „Kaip tai suprasti, kaip čia reaguoti?“
Aurelija: Man buvo labai juokinga, kad žmogus dėl manęs tokį kelią atvažiavo, tai buvo labai keista ir netikėta. Atsimenu, buvau net raštelį iš anksto Andriui parašiusi: „Jeigu toliau nebebendrausime, aš esu laiminga, kad apskritai sutikau tave“. Galvojau, kad kai jis važiuos namo, palydėsiu ir atsisveikindama perduosiu jam tą raštelį. Maniau: „Kas gi į mane tokią žiūrės, kam aš tokia reikalinga – su negalia..“. Esu susidūrusi su žmonėmis, kurie man sakė, kad aš tokia niekam nereikalinga, kad niekas į mane nežiūrės… Aš taip ir galvojau, kad tai – pirmas ir paskutinis kartas, kai matysimės. Tačiau buvo atvirkščiai – Andrius atvažiuodavo dar ir dar kartą.
Andrius: Kai aš ir ketvirtą, penktą kartą atvažiavau, ji vis dar netikėjo, kad čia viskas rimtai. Mane iš pat pradžių labai patraukė Aurelijos vidinė stiprybė.

– Aurelija, iš kur toji stiprybė? Iš tikrųjų, kai pamačiau tave, tiesiog spinduliavai ramybe, optimizmu…
Aurelija: Man nepatinka verkšlenti. Štai, prieš keletą mėnesių skambino iš vienos televizijos laidos, sako:„Jūs paverkšlenkit, tikrai surinksite pradinį įnašą savo būstui“ (Aurelija ir Andrius svajoja įsigyti nuosavą būstą, tad yra kreipęsi pagalbos į labdaros ir paramos fondą „Bėdų turgus” ir filmavęsi laidos „Bėdų turgus” reportaže. Taip žmonės paaukojo dalį įnašo planuojamam būstui – aut. past.) „Nepykite, – sakau, – aš nenoriu nieko meluoti“. Esu stipri, einu į priekį ir pati kabinuosi į gyvenimą ir apsimetinėti, kad viskas taip prastai, tikrai nenoriu.
Kai nuo mažų dienų gyveni su negatyviomis aplinkinių reakcijomis, sulauki patyčių, imi suprasti, kad tik tu pats gali kabintis į gyvenimą. Esu išgirdusi nemažai skaudžių aplinkinių žodžių, kurie nors ir skaudino, bet nuolat mane vertė nepasiduoti ir įrodyti, kad yra visai ne taip, kaip kiti galvoja. Toji mintis mane visąlaik skatino judėti į priekį, nenuleisti rankų ir stengtis dėl savęs ir dėl mylimo žmogaus. Viso to, ką šiandien mes su Andriumi turime, esame pasiekę patys. Be abejo, yra ir daug gerų žmonių, prisidėjusių prie mūsų psichologinės ir fizinės gerovės, bet mes to neturėtume, jei nebūtume stipriai norėję patys. Į priekį mus stumia meilė…

DRAUGYSTĖS DEDAMOSIOS – PAGARBA, SUPRATIMAS, JAUSMAI
– Kaip manote, ko šiais laikais trūksta žmonėms, kad jie būtų laimingi?
Aurelija: Galiu pasakyti, kada pati jaučiuosi laiminga. Esu laiminga, nes turiu žmogų, su kuriuo galiu pakalbėti apie viską. Džiaugiuosi tuo, kad tas žmogus mane myli ir priima tokią, kokia esu. Esu laiminga, kai kitas būdamas šalia nesijaučia blogai dėl to, kad aš turiu fizinę negalią, kad nematau. Esu laiminga, kai kitas žmogus nejaučia gėdos su manimi išeiti į viešumą. Jaučiu laimę, kad esu vertinama, kai ko nors pasiekiu. Taip jau yra: vieni vertina pinigus, kiti – meilę. Bet juk meilės jokiais pinigais neužsidirbsi. Turiu Andrių, todėl jaučiu, kad yra dėl ko gyventi. Esu dėkinga jam už kantrybę, pagarbą, supratimą, meilę bet kokiomis sąlygomis. Už rūpestį tikrai perdėtai niekada nedėkoju. Galvoju, kad ir pati savimi galiu pasirūpinti – galiu vaikščioti, kalbėti, naudotis įrenginiais, tačiau mylėti save taip, kaip mane myli vyras, pati niekada negalėsiu… todėl esu jam be galo dėkinga. Sunku apsakyti tą jausmą. Andrius buvo pirmasis žmogus, išdrįsęs parodyti visiems, su kokia moterimi jis gyvena.

– Šio numerio tema – draugystė, o jūsų draugystė – tikras pavyzdys kitiems. Ką ji jums reiškia?
Aurelija: Neįsivaizduoju draugystės be pagarbos, jausmų, supratimo… Sunku suprasti žmones, kurie gyvena tik šiaip sau, be meilės, kad tik, neduokdie, negyventų vieni. Aš noriu, kad mūsų santykiai būtų gražūs, todėl nedarau tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, niekados nekalbu blogo apie savo vyrą kitiems, nors būna juk – draugės susėdusios mėgsta apkalbėti savo antrąsias puses. Aš taip niekada nedarau. Geriau jau išsakyti viską žmogui asmeniškai, o ne prie kitų… Supratimas, pasitikėjimas, pagarba – tai labai svarbu norint, kad žmonių santykiai būtų gražūs. Būtų sunku gyventi be supratingumo – įsivaizduokite, jei Andrius būtų nesupratingas, jis netvarkytų kambarių, o man vienai susitvarkyti – sunki užduotis, juk nematau. Kaip tada reiktų gyventi? O Andrius supratingas – jis padaro tai, ko negaliu aš. Pavyzdžiui, bulves visada skuta jis, nes juk aišku: tvarkingai aš jų nenuskusiu, nes nematau. O jei man kas nors nepavyksta, Andrius situaciją ištaiso be jokių priekaištų. Aš darau tai, ką galiu, o Andrius, ką reikia, padeda. Tada ir nėra konflikto. Abu suprantame, kad yra dalykų, kuriuos man padaryti sunku, arba darau juos žymiai lėčiau, tad visa tai priimame ir pasidaliname darbais.

ĮVERTINTI TAI, KĄ TURI
– Išgyvenimai – jūsų gyvenime jų tiek daug… Kaip jautėtės, kai likimas sudavė tą skaudų smūgį, ir Aurelija neteko regėjimo?
Aurelija: Kai apakau antrąja akimi, sakiau Andriui: „Važiuok ten, iš kur atvažiavęs. Tu su manimi nebūsi.“ Iš tikrųjų, taip galvojau, nes buvau ištikta gilios depresijos. Tiesiog tokia jaučiausi niekam nereikalinga…
Andrius: Nors iš tikrųjų, kitas tokioje situacijoje (apakęs) nuo streso gal būtų viską aplinkui išvartęs, pykęs ir niršęs, tačiau Aurelija ne tik save, bet dar ir mane sugebėjo raminti.
Aurelija: Iš pradžių buvo labai sunku, tačiau vėliau ėmiau save guosti ir galvoti: „Yra žmonių, kuriems žymiai blogiau.“ Gerai, esu neregė, turiu kitų fiziologinių problemų, bet juk tai ne pasaulio pabaiga – galiu išeiti pasivaikščioti, tvarkytis buityje ir t. t. Ir visa tai galiu daryti pati! Todėl turiu kovoti už savo gyvenimą ir jo kokybę. Niekas kitas, kad ir kaip kartais būtų sunku, tik tu pats esi už jį atsakingas. Net sunkiausioje situacijoje, pavyzdžiui, jei žmogus yra „pririštas“ prie lovos, jis gali valdyti rankas. Jei negali, gal gali kalbėti? Jei to negali, gali mąstyti ir kažkaip kitaip parodyti kas jį neramina. Net beviltiškoje situacijoje įmanoma kažką pakeisti.
Bet kokiu atveju svarbiausia susitaikyti su savo negalia, priimti ją ir su ja gyventi. Nuo gimimo gyvenu su fizine negalia – stuburo deformacija ir raumenų nepakankamumu. Nuo 16-kos metų sergu Migrena. Vėliau apakau viena akimi, dar vėliau – netekau regėjimo… Atrodo, ar gali būti blogiau? Visada bandau klausti savęs: „Ką galiu daryti?“ O galiu tikrai daug ką. Mes tiesiog neįvertiname to, ką turime. Ir tai įvertiname tik tada, kai prarandame… Manau, kad apakau todėl, kad gyvenimas man norėjo parodyti kitokį pasaulį, kad labiau vertinčiau tai, ką turiu.

– Su kokiais sunkumais susiduriate savo kasdieniame gyvenime?
Aurelija: Kad tų sunkumų nėra. Gaminti valgyti galiu, susiurbti dulkes – taip pat. Kai Andrius dirbo, aš jam ir sriubos išvirdavau. Žinoma, kai nematau, tai tenka padirbėti – siurbiu, būna, kelis kartus toje pačioje vietoje. Kartais dėl to, kad turiu problemų su inkstais, paskausta, tai siurbti sunkiau. Tai svajoju apie siurblį robotuką. Bet iš esmės tų problemų nėra.
Mes nesipykstam. O jei ir pykstamės, tai juokaudami. Apie tai, kas neramina, visada pasikalbame prieš miegą… Mes visuomet, kas bekamuotų ar kas nepatiktų, viską išsakome vienas kitam tiesiai šviesiai. Nieko vienas nuo kito neslepiame. Atsimenu, iš pat pradžių Andriui sakiau: „Visada sakyk man viską“.
Andrius: Kad keltume kokius barnius – to tikrai nebūna. Mes viską vienas kitam išsakome ir viskas. Paprasčiausiai, nėra ko pyktis.
Aurelija: Kai apsigyvenome su Andriumi, aš pradėjau sau kartoti: „Esu laiminga dėl to, kad turiu stogą virš galvos, mylimą žmogų, esu pavalgiusi ir apsirengusi.“ Daugiau nieko ir nereikia. Žinoma, būta įvairių situacijų ir sunkumų, pavyzdžiui, kai ieškojome buto nuomai, teko susidurti su tokiu žmonių požiūriu: ateiname apžiūrėti buto, o šeimininkai, tik išvydę mus, sako „Oi, ne…“, suprask, neįgalus žmogus – dar padegs ar užlies netyčia tą butą jame gyvendamas… Žinoma, būtų gerai, kad Andrius išsilaikytų teises ir įsigytume automobilį, pasitarnautų, kai reikia nuvažiuoti toliau ar pakeliauti. Pamažu taupome ir savam būstui – nuomojamame būste juk ne amžinai gyvensi, tačiau tai gana sudėtinga. Tokios, štai, mūsų problemos…

– Ko palinkėtumėte visiems, siekiantiems laimės, darnos ir meilės?
Andrius: Galima kalbėti iš savo patirties. Pavyzdžiui, mes su Aurelija visur keliaujame kartu. Niekada nebūna, kad vienas – vienur, kitas – kitur. Norime visur ir visada būti šalia, palaikyti vienas kitą. Žmonėms siekti dalykų, apie kuriuos klausiate, dažniausiai trukdo keli dalykai – pavydas, meilės trūkumas arba alkoholis. Todėl linkiu kuo daugiau nuoširdumo, bendravimo ir atvirumo vieni kitiems.
Aurelija: Palinkėčiau kuo daugiau pagarbos ir supratimo. Be šių dalykų negali būti gražių santykių… Svarbu gerbti vieniems kitus ir niekada neatsakyti tuo pačiu, jei kyla neigiamų emocijų. Taip pat, kaip sako Andrius, reikia visada pasakyti kitam, ką galvoji. Ir mylėti.

Pokalbio herojė Aurelija internete rašo asmeninį tinklaraštį andrelija.lt, kuriame dalinasi savo mintimis, išgyvenimais bei patarimais, kurie gali būti naudingi, kaip sako pati, panašaus likimo žmonėms.
„Kai apakau, jaučiausi baisiai – buvau įsitikinusi, kad nesu niekam reikalinga. Buvo labai sunku, nes nežinojau, kaip gyvena neregiai. Nežinojau, kaip gyventi – kokios yra priemonės, įrankiai, kaip pasidaryti arbatos ir informacijos internete nebuvo pakankamai. Kad egzistuoja toks dalykas kaip audioknygos, sužinojau iš akių gydytojos. Todėl ilgainiui gimė mintis rašyti savo dienoraštį, kuriame galėčiau dalintis naudingais patarimais ir patirtimi su savo likimo draugais. Turiu kompiuterinę programą, kuria naudodamasi galiu kurti tekstus ir spausdinti. Man svarbu, kad žmonės semtųsi stiprybės iš to, ką rašau ir kuo dalinuosi. Susidūręs su viena ar kita negalia, žmogus atsiduria labai sunkioje padėtyje. Pavyzdžiui, jeigu žmogus apanka, jam kyla begalė klausimų, tad rašau apie tai, su kokiomis problemomis susiduriu – bendraudama su medikais, nuotaikų svyravimais, rašau apie tai, kaip nepulti į paniką, o į susiklosčiusią situaciją raginu žvelgti lengvai ir su humoru. Mano tikslas parodyti žmonėms, kokius sunkumus išgyvena negalią turintis žmogus, ir kokie galimi tų problemų sprendimo būdai, ką jie jaučia ir kokių turi svajonių, noriu skleisti žinią, kad ir neįgalus žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą, nors gali atrodyti ir kitaip. Mane labai įkvepia pozityvūs žmonių atsiliepimai – jie įrodo, kad einu tobulėjimo keliu, o to visada gyvenime siekiau, nepaisydama visų nesėkmių ir trikdžių – ligų, apakimo, negatyvios aplinkinių nuomonės ir komentarų“, – pasakoja Aurelija.

Jei norite susisiekti su Aurelija ir Andriumi, galite elektroniniu paštu – 19aurelija80@gmail.com

„Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“ – B Antuano De Sent Egziuperi „Mažasis princas“

Straipsnio autorė: Viktorija Petkevičiūtė
Šaltinis: „Raktas“ žurnalas
Straipsnis publikuotas: 2016 metais, liepos mėnesį

P.S. Tekstas žurnale, po herojų nuotrauka: „Prieš, per ir po vestuvių žmoną nešiosiu ant rankų, gi vedžiau lengvutę, kaip pūkelis, moterį“, – su šypsena sako Andrius. Ir priduria: „Klausiate apie mūsų svajones – jos visos mūsų abiejų jau seniai yra bendros: tai, apie ką svajoja Aurelija, yra ir mano svajonė, nes kiekvienas noras yra susijęs su mūsų bendru gyvenimu. Taigi, dabar daugiausiai galvojame apie nuosavą bendrą būstą“.

Dalintis:

Jums taip pat turėtu patikti...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *