Dienoraštis 2017

Iš rankų į rankas

Ar girdėjote tokį pasakymą: „Nešk gėrį kitam ir tas gėris Tau sugrįš atgal“? Jeigu man pasakytumėte, kad ne, tai ko gero mano žandikaulis išnirtų berėkiant: „Ką! Negali būti! Netikiu.“
Nuo mažumės į mūsų mažą galvytę buvo skiepijamas gėris. Gero elgesio mokė tėvai, seneliai ir net visuomenė. Negi ne tiesą rašau? Pamenate senąją animaciją? Aš labai gerai pamenu, kaip piešti herojai vaikus mokė gero elgesio, padėti vieni kitiems, pvz., katinas Leopoldas – „Vaikai, gyvenkime draugiškai“? Tų animacinių filmukų buvo daug ir, patikėkite manimi, visuose būdavo kažkokia prasmė, kaip ir suaugusių žmonių žodžiuose. Mano širdis jaučia, kad jūs šiuo metu prisiminėte mano kartos animaciją. Tačiau aš šiandien rašysiu tikrai ne apie „Raudonkepuraitę“, „Na palauk“, „Gražuolę ir pabaisą“ ar „Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, o apie gėrį, kuris eina iš rankų į rankas.
Kartais mintyse ištarusi aukščiau paminėtą katino Leopoldo frazę prisimenu nelengvą savo vaikystę ir nuo tų minčių man visada kyla noras pasidalinti tuo, ką turiu su tais žmonėmis, kurie tų dalykų savo namuose neturi. Prieš keletą metų su savo vyru Andriumi nupirkome vaikiškų šampūnų, dušo želė, saldumynų ir viską nusiuntėme paštu sunkiai gyvenančiai pažįstamai. Norėjome pradžiuginti ją ir jos tris vaikučius, nes jie buvo neseniai netekę savo maitintojo – moteris vyro, vaikučiai tėvelio. O šį kartą sugalvojau atidaryti savo spintą ir peržiūrėti visus ten esančius rūbelius. Tad vieną dieną su Leopoldo žodžiais mintyse –  „Vaikai, gyvenkime draugiškai“ – išverčiau visą spintą ir vyro padedama nufotografavau atrinktus rūbelius. Tų rūbelių buvo daug, tad kol po truputį talpinome nuotraukas į jau „FACEBOOK“ grupėje pasirodžiusį mano postą, sulaukėme daug komentarų ir privačių žinučių, net teko sustabdyti nuotraukų talpinimo procesą, nebespėjau visoms atrašinėti.
Nusprendžiau padovanoti rūbelius moteriai, kuri gyventų nepasiturinčiai ir būtų iš Vilniaus. Kodėl? Todėl, kad vieną kartą mano pažįstama paštu padovanojo savo mažų vaikučių išaugtus rūbelius moteriai, kuri po kelių dienų juos pardavinėjo internete. Draugė tiesiog nežinojo, į kokios moters rankas siunčia. Po tokios svetimos patirties aš pagalvojau, kad pati galėčiau nuvežti savo rūbelius, pamatyčiau kaip labai kažkam reikia tų rūbelių, bet tai galėsiu padaryti, tik jei tas žmogus gyvens Vilniuje.
Mano rūbelių norėjo ne trys ir ne penkios moterys, o daug daugiau. Man buvo labai sunku išrinkti tą moterį, kuriai jų labiausiai reikia. Tačiau apsisprendimą man palengvino mano vyras ir mano jautri širdis. Andrius žiūrinėdavo kiekvienos moters profilį ir man nupasakodavo, ką mato. Gražioje formoje parašydavau NE toms, kurios buvo išsipusčiusios ir kurios man parašydavo: „Noriu jūsų rūbų.“
Kažkaip keistai skamba tie žodžiai „Noriu jūsų rūbų“, lyg imtų todėl, kad gaus nemokamai, bet ne todėl, kad jų labai reikėtų. O kai gavau žinutę, jog moteris negali dirbti dėl širdies ydos, augina dvi dukreles, vyras vienas išlaiko jas tris, kad už pašto išlaidas susimokės pati (ji ne vilnietė), nusprendžiau rūbelius padovanoti jai. Spjoviau ant savo noro, kad tas žmogus būtų iš Vilniaus – labai sujaudino tos moters privati žinutė. Bet tada gavau kitą žinutę, kur moteris pasipasakojo, kad viena augina dukrytę, prižiūri virš 70 metų mamą ir… Labai nepasakosiu, nes tai privatu… Apsispręsti tapo dar sunkiau – norėjau padėti ir jai, bet jau buvau sutarusi su pirmąja moterimi. Patikėkite manimi, sulaukus nemažai žinučių buvo sunku nuspręsti, tiesą sakant, norėjosi visoms padėti, bet aš neturėjau tiek rūbų, tad pasielgiau taip, kaip liepė mano širdis – viską padalinau į dvi dalis ir žinote ką? Kai paminėjau antrai moteriai apie tai, kad tuos rūbelius padalinau į dvi dalis ir paaiškinau dėl ko tai padariau, sulaukiau iš jos žinutės: „Padovanokite tuos rūbus tai moteriai, aš turiu rankas, kojas, kaip nors prasisuksiu.“
Vau… Ji atsisakė savo dalies, o juk galėjo, kaip dauguma moterų, paverkšlenti apie savo sunkų gyvenimą ir pan. Žinote ką? Toks jos atsakymas mano galvelėje dar labiau paskatino norą jai padėti, tad nepaisydama jos pasiūlymo, ėmiau tartis dėl vietos bei dienos, kada galėčiau perduoti dalį rūbelių, o pirmajai moteriai parašiau, kad kai atsiras tinkama dėžė, būtinai išsiųsiu jai jos dalį.

Po kelių dienų, kai jau ruošėmės susitikti su antrąja moterimi, prigriebiau dar ir savo žieminę striukę, kurią labai mažai nešiojau, ji bereikalingai kabėjo spintoje, ir su vėjeliu išskubėjau pro namų duris. Visiškai nežinojau, ar striukė tiks jai ar jos dukrai, tiesiog pasielgiau spontaniškai, tiksliau be jokių svarstymų pranešiau tai moteriai, kad atvešiu ir žieminę striukę, kurią pirkau prieš aštuonerius metus. Pribėgę prie mašinos sudėjome maišelius į automobilį ir paspaudėme gazą į sutartą vietą, o ten susitikome su neaukšto ūgio moterimi, kuri buvo draugiška, bendraujanti.  Labiausiai man įstrigo tai, kad ši moteris, neištraukusi rūbelių iš maišelio, pasižiūrėjusi į juos iš viršaus, pasakė: „Labai gražūs…“ Jos balse girdėjau džiaugsmą, tikiu, kad ir akutės iš džiaugsmo švytėjo. Ji taip pat vienareikšmiškai yra iš tų žmonių, kurie žino, ką reiškia padėka – atėjo ne tuščiomis rankomis, nešėsi savo gamybos uogienę. Kuo galėjo, tuo atsidėkojo, nors to ir neprašiau, būtų pakakę tiesiog žodžio AČIŪ.
Padėti žmonėms miela ne dėl to, kad pačiai širdyje tampa gera, bet dėl to, kad tos dovanos pradžiugina kitą širdelę.
Manote, kad čia istorijos pabaiga? Tikrai ne! Po kelių savaičių aš buvau pas uošvių kaimynus, ten besišnekučiuojant su kaimyne man ir jai gimė geniali mintis peržiūrėti jos krūvą rūbų, kurių ateitis neaiški. Jaučiausi lyg būčiau labdarinėje – rūbai keliavo iš jos rankų į manąsias, viskas buvo apčiupinėta ir į maišelį sudėta. Daug nepririnkau, nes kiti rūbai turėjo pasibaigusią savo egzistavimą. Grįžusi namo sumečiau ant sofos visas papuošalų dėžutes ir su vyru atrinkome nebenaudojamus auskariukus. Ir kaip manote, ką vėliau padariau? Paskambinau tai pačiai moteriai. Jos dukrytė apsidžiaugė gavusi papuošaliukų, o moteris džiaugėsi mano juodais sportiniais bateliais, kurių aš nenešiojau daug metų, bei mano uošvių kaimynės rūbais.
Mes, žmonės, kartais nusiperkame kokį rūbą ar batus, vos kelis kartus užsivelkame ar apsiauname ir po to be reikalo visa tai laikome spintoje arba išmetame į konteinerį, ar dar blogiau – sudeginame. Kam, jeigu visa tai galima padovanoti kitam žmogui? Juk ne visi turi galimybę įsigyti naujas kelnes, suknelę, batukus ir t.t., yra labai daug žmonių, kurie gyvena dar blogiau nei Tu, tai ko nenaudoji – padovanok tam, kam reikia. Juk nešti gėrį taip miela, miela ne dėl to, kad savo namuose atlaisvini vietą, o dėl to, kad nudžiugini kito žmogaus širdutę.

„… Gyvenkime draugiškai“ pasakė katinas Leopoldas.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *