Dienoraštis 2016

Penktadienis, bet ne 13-toji

„Šiandien penktadienis? 13 diena? Na, taip, penktadienis, bet ne 13-toji. Tai kodėl man šiandien… pyp, pyp, pyp…“ – keikiuosi mintyse.
Jeigu galėčiau, pasiimčiau bokso pirštines ir su jomis gerokai padaužyčiau bokso kriaušę, bet… bet neturime tokių pirštinių ir minėtos kriaušės nėra, tai kas belieka? Tik pasikalbėti su savimi.
O buvo taip… Ši diena prasidėjo nuo skambučio į duris, už kurių stovėjo pašto darbuotoja. Išlipusi iš lovos, bet dar visiškai neatsibudusi, priėmiau iš paštininkės registruotą laišką. Taip, taip, taip… Laiškas buvo skirtas man ir aš žinojau, kas buvo vokelyje. Vyras iš mano rankų paėmė dokumentus ir pradėjo juos garsiai skaityti… Klausiausi ir nežinojau kaip reaguoti… Praėjau komisiją dėl neįgalumo, kuri nustatė daug mažesnį mano darbingumo lygi, nei tikėjausi. Galvoje ėmė krebždėti įvairiausios mintys… Gresia darbo netekimas, žlugs svajonės įgyvendinimas… Dingo nuotaika ne tik man, bet ir vyrui. Puoliau skambinti kolegei, kuri galėjo mane nuraminti, bet ji dar labiau įaudrino mano jausmus, paprašydama pateikti išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų. Tai reiškė, jog ši išvada lems mano ateitį „Neįgaliųjų naujajame teatre“, ir aš dar labiau susinervinau. Norėdama nusiraminti, mintyse save suvaldžiau ir griebiausi įgyvendinti į galvą šovusią mintį: reikia įsijungti kompiuterį ir perskaityti savo naująjį įrašą, kurį vakar parašiau. Prieš talpindama į asmeninį tinklalapį savo paklodės ilgio įrašus visada daugybę kartų juos perskaitau, klaidas ištaisau, jeigu reikia, papildau ir tik po to juos leidžiu skaityti savo skaitytojams. Tačiau dirglumas manęs neapleido ir susikaupti šį kartą negalėjau.
„Ne Tau, mergele, mėlynas dangus“ – išlemenau ir atsisakiau minties lieti savo mintis kompiuterio klaviatūros pagalba. Per daug minčių mano galvoje apie gautus dokumentus dėl darbingumo lygio nustatymo.
„Tikras durnadienis“ – šyptelėjau ir staiga apsidžiaugiau suskambėjusiu telefonu.
Atsiliepusi geras dešimt minučių be jokios iniciatyvos ir susidomėjimo dirbtinai palaikiau pokalbį su savo pašnekovu, kuris visada paskambinęs mėgsta filosofiškai ir ilgai kalbėti įvairiomis temomis. Šį kartą kalbėjome apie Lietuvos žmones. Jis man kartojo, kad Lietuvoje gyvena tikri bejausmiai, ir tai ne jo prasimanymas, o mokslininkų surinkta statistika. Bet aš nebūčiau aš, jeigu neišsakyčiau savo nuomonės… Drąsiai jam į ragelį aiškinau, kad jis negali taip įsikandęs laikytis tokios pozicijos, nes nei pas jį, nei pas mane, manau, kad ir pas jus niekas nebuvo atėjęs ir neuždavė kažkokių klausimų bei negavo atsakymų, iš kurių būtų galima daryti tokias išvadas. Tačiau jis nepasidavė – kalbėjo, kad mokslininkai žino, mokslininkais reikia tikėti ir t. t.
„O siaubas… Įtariu, mano liežuvį mėšlungis sutrauktų bedėstant tokias, mano nuomone, nesąmoningas išvadas… Lietuvoje tikrai yra daug gerų, supratingų žmonių, kurie turi jausmus“, – galvoje audžiau mintis.
Taip įsikalbėjome, kad net pamiršau tuos dirgiklius, kurie prieš tai gadino mano nuotaiką, pamečiau laiko nuovoką, tad prakalbėjome valandą. Pokalbiui pasibaigus sugalvojau katinėliui pašildyti maistuką. Ištraukiau iš šaldytuvo jo sušalusį mišinėlį ir įdėjau į mikrobangų krosnelę. Siaubas! Tik trakšt…
– Maže, pakelis buvo blizgus, – ramiu balsu ištarė mano vyras. – Viduje nebešviečia lemputė.
– Ką? Rimtai??? – prapliupau keiktis visais man žinomais keiksmais. – Nebūčiau neregė, būčiau pamačiusi… Dabar sugadinau mikrobangų krosnelę.
Mišinėlio pakelis buvo blizgus, įvyko kažkokia reakcija, bet traškesys buvo daug kartų stipresnis nei į mikrobangų krosnelę įdėjus indą blizgiais krašteliais, o po virtuvę pasklido keistas kvapas.
„Visgi ne durnadienis, o šūdadienis!“ – garsiai tariau.
Ai… Atsiprašant Lietuvos kalbininkų, pofig… Svarbiausia tai, kad aš nepritariu tam, jog Lietuvoje yra bejausmių žmonių. Jeigu taip būtų, tai mūsų šalyje būtų toks „bardakas“, kad net politikai nesugebėtų įvesti tvarkos.

P. S. Prieš einant miegoti vyras įjungė mikrobangų krosnelę – veikia! Tik lemputė streikuoja.

Kažkas yra pasakęs: „Nieko amžino nėra“, „Ne mes daiktams turime tarnauti, o daiktai mums“. Ir tas kažkas, mano manymu, buvo visiškai teisus.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *