Dienoraštis 2015

Neturėjimas ką veikti ar įgimtas talentas?

„Kokių žmonių šioj žemelėje tik nėra“, – šiandien pagalvojau perskaičiusi pažįstamos postą „FACEBOOK’e“, kuriame ji rašė apie aplankančius itin nemalonius jausmus sulaukus begalės laiškų su negatyviu turiniu.
Šis pažįstamos postas mane privertė užbaigti tai, kam ruošiausi kelias savaites. O ruošiausi tikrai ne megzti ir ne filmą žiūrėti. Ruošiausi parašyti apie labai populiarią žmonių ydą – apkalbinėjimą. Bet prieš tai noriu jus perspėti, kad to, ką rasite žemiau, netaikau kiekvienam žmogui.

NUO PRADŽIŲ
Prieš šešis metus netekau gyvenimo spalvų – apakau. Tuo metu man buvo psichologiškai sunku, jaučiausi beverčiu žmogumi. Galvojau, kad nematydama daiktų nesugebėsiu išsivirti arbatos, pasigaminti valgyti… Nematydama įvairių objektų nesugebėsiu savarankiškai išeiti į kiemą, orientuotis patalpoje… Vienu žodžiu, aš galvojau, kad būsiu iš tų žmonių, kurie yra neveiksnūs – visą dieną gulėsiu lovoje arba sėdėsiu ir klausysiuosi radijo. Šios mintys mane tempė žemyn – norėjosi mirti. Tačiau mylimas žmogus, kuris buvo šalia, mane palaikė – nuo įvairiausių minčių verkdavome abu. Jausdama Andriaus ašaras, rūpestį, girdėdama jo žodžius „Aš Tave myliu“, „Tu man reikalinga“ nusprendžiau kabintis į šviesų gyvenimą. Nenorėjau, kad jis per mane kentėtų, norėjau, kad jis ir aš šypsotumėmės kaip anksčiau. Ir mums pavyko tai padaryti – mūsų ašaras pakeitė šypsena.
Vieno vizito pas akių gydytoją metu sužinojau, kad neregiams yra įgarsintų knygų, kalbančių priemonių… Jos pasakojimas apie įgarsintas knygas man priminė vieną aklą mergaitę, kuri skambindavo į pagalbos liniją tuo metu, kai aš, dar matanti, dirbau ten savanore. Prisiminiau, kaip akla mergaitė man pasakodavo apie kompiuterį, kuris kalba, kaip ji mokosi aklųjų mokykloje ir t.t. Pasidalinau savo prisiminimais su Andriumi apie aklą mergaitę ir abu nusprendėme internete paieškoti informacijos apie neregiams pritaikytą kompiuterį. „GOOGLE“ dėka sužinojome, kad bet kuris kompiuteris gali kalbėti, tiesiog tam reikia „Jaws“ programos. Tačiau šiai programai reikia papildomo priedo – lietuvių kalbos programėlės, kurios dėka kompiuteris kalbėtų lietuviškai. Deja, šios programėlės interneto platybėse neradome ir apskritai apie neregiams pritaikytas priemones bei kur reiktų kreiptis netikėtai apakusiems žmonėms informacijos kaip ir nebuvo. Tačiau mes po ilgų paieškų gavome visas naudingas programas ir nuo tada mano kompiuteris ėmė kalbėti.
Prisipažinsiu jums, kad iš pradžių buvo daug ašarų, labai nervinausi… Mat nemokėjau naudotis aklųjų programa. Mane nervino panašus į roboto balsas ir tai, kad negalėjau naudotis kompiuterio pelyte. Kompiuterį turėjau išmokti valdyti klaviatūros mygtukais ir pamiršti, kad kažkada buvau matanti, nes visuomet norėdavosi žiūrėti į monitoriaus ekraną ir kai įtemptai stengdavausi tai daryti, aš visgi nieko nematydavau. Tai mane labai liūdino. Bet vėliau vietoj ašarų mano veidą puošdavo graži šypsena – kompiuterį išmokau valdyti be kompiuterio kursų neregiams, tik su kelių žmonių pagalba, kuri buvo suteikiama telefonu. Ta proga noriu G. G. ir V. M. padėkoti. Ačiū jums už kantrybę ir supratingumą.
Po didelių pastangų išmokusi kiek kitaip naudotis kompiuteriu, sugalvojau įkurti internetinę svetainę neregiams. Man buvo sunku pirmomis apakimo savaitėmis, iniciatyvus naršymas po internetą nepadėjo apsiraminti, nes, kaip minėjau, tos naudingos informacijos internete buvo labai mažai. Viską sužinojau iš akių gydytojos, aklųjų draugijos ir savo mokytojų. Tad pagalvojau apie kitus žmones, kurie galbūt pateks į panašią situaciją kaip ir aš… Taip ir gimė svetainė „Artimi“.
Panaršiusi po interneto platybes sudėjau visą informaciją į tam tikrus failus, surašiau tai, ką buvau sužinojusi iš minėtų šaltinių, paprašiau reginčio pažįstamo žmogaus pagalbos. Jis už simbolinę sumą suprogramavo internetinę svetainę ir taip labai greitai tapau žinoma tarp neregių. Savo pažįstamiems pasakodavome apie naująjį tinklalapį, nes aš ir mano naujieji draugai norėjome supažindinti savo likimo draugus su naujuoju kampeliu, kur buvo galima susitikti ir dalintis savo išgyvenimais, savo žiniomis apie technologijos subtilybes ir padėti vienas kitam. Ir čia dar ne viskas! Po kurio laiko aš sugalvojau suorganizuoti žmonių su regėjimo negalia susitikimą. Viską apgalvojusi išnuomojau sodybą, mano antra pusė iš dalyvių surinktų pinigėlių supirko maistą, prigaminome valgyti ir sutartą dieną pažindinomės gyvai. Apie tai esu parašiusi į žurnalą „Mūsų žodis“.

TEMDYMAS
Žmonės, kurie turėjo regėjimo negalią, ėmė apie mane kalbėti. Nepraėjo nei metai, kai aš tarp jų tapau žinomu žmogumi. Kalbėjo iš gerosios pusės ir iš blogosios. Džiaugiausi kartu su likimo draugais, kuriems į jų gyvenimą buvau įnešusi švieselės. Kai kurie neregiai buvo užsidarę tarp keturių sienų, o, pasak jų, mano dėka jie ištrūko iš savo kasdienybės, atrado naujų draugų, išmoko naudotis kompiuteriu, mobiliuoju telefonu. Aš visko išmokusi norėjau padėti kitiems, tiems, kurie net nenutuokė, ką reiškia kompiuterį valdyti klaviatūros mygtukais, norėjau savo patirtimi pasidalyti su naujaisiais draugais. Mūsų visų džiaugsmą kartais temdydavo ir kita medalio pusė – šmeižtas. Kartais liedavau ašaras dėl kai kurių likimo draugų parašytų, ištartų žodžių. Dažnai savęs ir naujų draugų klausdavau: „Už ką?“, „Kodėl?“ Susilaukdavau įvairių atsakymų… Viena mergina norėjo imtis to paties kaip ir aš, bet jai nepasisekė suburti neregių į vieną vietą ir galbūt ji savo draugus nuteikinėjo prieš mane. Buvo net ir tokių, kurie ne tik jautė man kažkokį pavydo jausmą, bet ir pyko dėl to, kad į savo organizuojamus susitikimus jų nepakviesdavau.
Norėtumėte manęs paklausti kodėl?
Kai paskambinusi kviesdavau tinklalapio „Artimi“ lankytojus į savo organizuojamus susitikimus, jiems turėdavau pasakyti sudarytą dalyvių sąrašą. Išvardijusi busimų dalyvių vardus kartais išgirsdavau: „Nesutariu aš su tuo žmogumi, jeigu bus, tai nepyk, bet aš nedalyvausiu“ ir pan. Tiesą sakant, tam tikrų tinklalapio lankytojų neįtraukdavau į dalyvių sąrašą dar ir todėl, kad pati su jais nebendravau, nesutariau.
Mes visi esame žmonės ir turime begalę savo norų, nuomonių. Kažkam nepatiko mano nuomonė, o kažkieno nuomonė nepatiko man. Kažkas vertino mano mintis, o kažkas pyko ant draugo, kad man pritarė. Kažkas norėjo kažko, o aš negalėjau to noro įgyvendinti, o kažkas tą norą kažkam išpildė. Kažkas ant kažko pyko, o aš nenorėjau, kad tie pykčiai gadintų visiems nuotaiką… Kitaip tariant, aš negalėjau išpildyti kiekvieno tinklalapio lankytojo norų, išsiskirdavo mūsų visų nuomonės ir todėl tarp tam tikrų žmonių vyravo antipatija vienas kitam. Todėl ir kažko nepakviesdavau. Manau, kad neprivalau kviesti tų žmonių su kuriais kažkas arba aš nesutariu, kurie tik ir laukia progos kaip kažkam arba man įkasti. Kažkodėl aš šimtu procentu garantuoju, kad nei vienas žmogus nenorėtų į savo namus įsileisti žmogaus, virš kurio tvyro juodas pagiežos kitiems debesis. Patikėkite manimi, yra tokių žmonių, kurie sugeba per kelias sekundes sugadinti nuotaiką arba pravirkdo skaudžiomis ašaromis.

SUNAIKINIMAS
Buvo ir tokie metai, kai jaučiausi labai pavargusi nuo visko. Gal persikraustymas į kitą miestą, sesers mirtis, pirmoji mano darbovietė, nauja aplinka mane vargino? Vienu metu viskas iš karto… Man visko buvo per daug. Tapau jautri ir irzli. Labai jautriai reaguodavau į pažįstamų apkalbas, greitai pravirkdavau, supykdavau, tapau kandi. Taip, taip, taip… manyje atsirado noras atsakyti tuo pačiu. Tačiau vėliau aš pati nuo savęs pavargau ir, kad viskas pasibaigtų, sunaikinau tinklalapį „Artimi“. Pati buvau jį įkūrusi, pati ir sunaikinau. Sunaikinau dar ir todėl, kad prieš tuos konfliktus buvau į kelias įmones išsiuntusi prašymus dėl mano organizuojamų susitikimų parėmimo finansiškai. Nenorėjau, kad užėję į tinklalapį būsimi rėmėjai pamatytų kaip mes, vieno likimo draugai, vienas kitam perkandame gerkles.
Ar aš gailėjausi dėl tinklalapio sunaikinimo? Ne! Labiausiai mane piktino žmonių išgalvotos pasakos apie mane, mano išvaizdą… Vienas pasakė, kad esu žemo ūgio mergina, tai kitas kūrė pasakas apie bjauriai atrodančią skruzdėlę, kiti pasiklausę perpasakodavo savaip ir gaudavosi taip, kad aš išvis neverta gyventi šiam pasaulyje. Dar kiti analizavo mano charakterį, pamokslaudami apie tai, ko negalima daryti ir kaip reikėtų daryti, ir kad jie gyvena geriau už mane. Vienos kalbos mane liūdino, kitos priversdavo šypsotis. Iki šiol negaliu pamiršti vienos merginos žodžių: „Aš esu laimingesnė už tave, nes aš turiu vaiką, o tu – neturi.“ Po šios frazės visgi šypsojausi gal pusdienį.

PAMĄSTYMAI
Kažkur internete skaičiau, kad mes visi kartais apkalbame kitus, bet kai kuriems žmonėms tai yra gyvenimo būdas. Taip, tai yra tiesa – mes mažiau daugiau apkalbinėjame vieni kitus. Tačiau aš asmeniškai galvoju, kad apkalbėti kitą yra kvaila. Kvaila kurti pasakas apie žmogų, su kuriuo vos kelis kartus kalbėjaisi arba visai su tuo žmogumi nesikalbėjai… Apie kurį žinai iš kitų kalbų… Su kuriuo negyveni ir net nesi to žmogaus kaimynas, draugas. O kvailiausia yra tai, kad akistatoje su tavimi žmogus ima atsiprašinėti, kalbėti apie kažkokią draugų įtaką, manipuliaciją… Ir po to vėl už nugaros daro tą patį.

LAIKINUMAS
Nepaisant skaudžių apkalbų aš tinklalapį „Artimi“ atgaivinau po metų. Kelių žmonių elektroniniai laiškai mane privertė sugrįžti į tinklalapio įsikūrimo pradžią… Kaip aš troškau padėti žmonėms su regėjimo negalia surasti vienas kitą, bendrauti ne tik virtualiai, bet ir susitikti realiame gyvenime, gauti ir dalintis naudinga informacija… Žmonių siunčiamų laiškų turinys mane paskatino atgaivinti tinklalapį ir aš po ilgų pamąstymų sugrąžinau visus turimus failus ten, kur jiems ir reikėjo būti. Pasakiau sau, kad pirmą ir paskutinį kartą tai darau. Taip ir buvo… Po beveik dviejų metų „Artimi“ svetainė ir vėl mirė. Bet šį kartą joks Feniksas jos neprikels iš numirusiųjų – ji išnyko amžiams. Ištryniau visus tinklalapio „Artimi“ failus, net ir „FACEBOOK“ paskyroje pašalinau visas nuotraukas iš mano organizuotų susitikimų.
Kodėl?
Man atsibodo šmeižtas, apkalbos, patyčios, pasakų kūrimai. Atsibodo pamokslavimai, žmonių nuteikinėjimai. Man atrodo, kad man geriau bus gyventi be tinklalapio „Artimi“, be tų naujai atsiradusių „draugų“. Juk iki jo sukūrimo aš gerai gyvenau, juk iki apakimo nieko panašaus nebuvau patyrusi. Be kai kurių žmonių, turinčių regėjimo negalią, aš gyvenau daug laimingiau, tad visai nesigailiu visiškai sunaikinusi savo tinklalapį.

PASIRINKIMAS
Po pirmo internetinės svetainės „Artimi“ sunaikinimo aš susimąsčiau apie savo gyvenimą. Dažnai galvodavau apie save, savo norus, savo pomėgius, su kokiais žmonėmis bendrauju, kas mane supa ir panašiai.
Stebėdama savo aplinką kartais susimąstydavau apie apleistą savo gyvenimą. Turiu pripažinti sau, kad man per daug rūpėjo kaip padėti kitam žmogui, telefonas ir kompiuterio klaviatūra buvo tiesiog prikibę prie mano rankų – nei vienam nesugebėjau pasakyti NE – visiems kuo galėdavau, tuo padėdavau. O kas man už tai? Tu šiokia ir anokia, tu tokia ir dar kitokia, tu tra ta ta ir dar nežinia kokia.
Pamenu, kaip vieną dieną naršydama „FACEBOOK“ aptikau įžymaus rašytojo vieša dienoraštį. Tą akimirką prisiminiau savo apleistą pomėgį rašyti, pirmąjį savo internetinį tinklalapį, kurį buvau sukūrusi, kai mačiau dienos šviesą. Kažkodėl be jokių abejonių perėjau per CD dėklą, susirinkau visus diskus, kuriuose buvo mano seni įrašai, ištraukiau iš stalčiaus USB atmintines, persikėliau viską į kompiuterį ir pradėjau juos skaityti. Jausmas buvo nuostabus. Tarp begalės įrašų radau savo neužbaigtą istoriją. Pagauta įkvėpimo ją užbaigiau ir nusiunčiau tam pačiam įžymiam rašytojui, kurio dienoraštį buvau radusi „FACEBOOK“. Paklausiau jo nuomonės, patarimo ir jis mano istoriją paviešino savo „FACEBOOK“ paskyroje, o man parašė, kad nenustočiau rašiusi, kad turiu tam sugebėjimų. Tada aš jam ir dar vieną istoriją nusiunčiau, kurią jis ir vėl patalpino ten pat, kur buvo patalpinęs ir pirmąją…
Sulaukusi įžymaus rašytojo el. laiško ir jo skaitytojų įvertinimų supratau, kad aš nesu beraštė asmenybė, kad nesu tokia apgailėtina, kaip kad kalbėjo mano likimo draugai. Garsių knygų autoriaus dėka aš sugrįžau prie savo pomėgio rašyti, prie noro ir vėl turėti savo asmeninę internetinę svetainę.

PUOLIMAS
Mano asmeninis tinklalapis (www.andrelija.lt) gimė dar tuo metu, kai gyvavo tinklalapis „Artimi“, skirtas žmonėms su regėjimo negalia. Kadangi šį puslapį sukūriau po pirmojo konflikto su likimo draugais, tai niekur apie jį nerašiau ir jiems nesakiau. Nenorėjau būti ir vėl apipilta purvu. Tačiau po ganėtinai ilgo laikotarpio vienas žmogus interneto platybėse aptiko mano įrašo nuorodą ir nuo tada vėl viskas prasidėjo – apkalbinėjimai, gyvenimo analizavimas, pamokslai ir t.t. Aš ir vėl tapau šiokia ir anokia. Bet šį kartą buvo dar baisiau –  mano likimo draugai apie mane kūrė temas ant savo „FACEBOOK“ profilio sienų ir įvairiausiose grupėse. Prie jų apkalbinėjimų prisijungdavo ir visiškai nepažįstami žmonės, kurie net gyvenime nebuvo bendravę su manimi nei raštu, nei gyvai. Juos, kaip ir mano likimo draugus, valdė tik vienas noras – noras įskaudinti mane.
Kodėl?
Tiesą pasakius, nežinau kodėl. Gal dėl to, kad aš viešai paprašiau žmonių prisidėti prie mano svajonės įgyvendinimo? Ar už tai, kad aš būdama neįgali turiu darbą? Dėl to, kad retkarčiais apie mane rašo laikraščiai? O gal dėl to, kad aš turėdama asmeninį tinklalapį susilaukiu kažkokio populiarumo? Ne? O tai kodėl? Kodėl kažkam reikėjo paimti ir kurti istorijas apie mane? Negi žmonėms sunku gyventi savo gyvenimą ir nežiūrėti kaip kitas gyvena? Aš, pavyzdžiui, nėjau ir nekalbėjau, internete nerašinėjau istorijų apie savo likimo draugus, kai dalis jų dalyvavo chorų karuose, filmuodavosi televizijos laidose, apie juos rašydavo laikraščiuose… Aš kaip tik žavėjausi ir žaviuosi jų talentu dainuoti, vaidinti bei jų pasiekimais… Nes man asmeniškai nerūpi, kas ir ką veikia, kas ir su kuo gyvena, ką valgo, kur eina, su kuo ir kodėl bendrauja… Aš gyvenu savo gyvenimą ir man įdomu tik tai, ką aš darau, ką daro mano šeima, mano būsimas vyras, nes tai liečia mano gyvenimą, o ką daro svetimas žmogus, man neįdomu, todėl, kad tai manęs neliečia.

COPY – PASTE
Mano manymu kalbėti ir kurti istorijas apie žmogų yra kažkoks puolimas, o ne nuomonės išreiškimas, ypač tada, kai asmuo yra įvardijamas.
„sėdžiu ir galvoju, gal ir man kreiptis į savo draugus? Aš irgi turiu svajonių, bet neturiu joms pinigų… Taupauu dabar, bet gal čia viskas lengva ranka nukristų tokiu būdu pasinaudojus?“, „negalėjau nepasidalinti, noriu jūsų nuomonės į šitas aimanas? Ką manote?“, – rašė vienas žmogus savo „FACEBOOK“ profilyje bei vienoje grupėje, pridėdamas nuorodą į mano „padėkite įgyvendinti svajonę“ įrašą. Tas žmogus kaip ir aš turi asmeninį tinklalapį, kuriame su visais dalinasi savo nuomone, šiokiais, tokiais išgyvenimais. Viename savo įraše jis dėsto savo nuomonę apie internete rašomus įvairių straipsnių komentarus. Rašo, kad jam nepatinka nepagrįsti komentarai ir kad „… tai darau grynai dėl pramogos – smagu paskaityti.“ Toliau rašo, kad pagrįstų komentarų autorius dažnai bandoma nuleisti ant žemės: „… komentaro autorius dažnai būna sumaišomas su viskuo, su kuo tik įmanoma sumaišyti…“, taip pat jis rašo, kad „… internetas tokiu atveju tampa nuostabia terpe platinti įvairų šlamštą…“, čia jis parašė tiesą – jeigu vienas papylė purvą ant kažko, tai būtinai ir kiti prie to paties prisijungs. Tačiau aš niekaip nesuprantu, kaip jis po savo žodžių „… norėtųsi, kad ateityje lietuviška interneto erdvė būtų šiek tiek švaresnė…“ galėjo pasielgti visiškai priešingai, nei pats dėsto ir be jokio motyvuoto pagrindo, tarsi iš pavydo ironizuoti apie mane savo „FACEBOOK“ profilyje? Savo įrašuose rašo vienaip, o realiai elgiasi kitaip.
Kitas nepažįstamas žmogus leido sau pasireikšti dar įdomiau: „as ja pasidomejau, ji jokia neigali, ji turi savo buta, yra matanti, ji yra verslininke. Tai aferistes tinklapis.“ O taip, aš ne tik butą turiu, dar ir du namus ant jūros kranto, mersedesą ir pudelių veislyną, o aferos – mano gyvenimo prasmė.
Netrūko ir tų, kuriems užkliuvo mano išsilavinimo lygis ar rašymo stilius: „visų pirma įgyk vidurinį išsilavinimą ir tik po to galvok apie nuosavą butą“ ir „paskubėjai sakyčiau, su tokiais nekorektiškais sakinių stilistikos formulavimais aš tikrai neskubėčiau kurti tinklaraščio“.
O kur dar: „ji dėmesio auka“, „tu aurelija net neįsivaizduoji koks buvo malonumas iš tavęs tyčiotis…“, – taip drįso pareikšti man paskambinęs žmogus, mat man sunaikinus tinklalapį „Artimi“ tam žmogui nebebuvo kur išlieti savo fantazijų.
Deja, bet tų komentarų ir sukurtų postų bei ištartų žodžių buvo daug daugiau, nei aš čia pateikiau. Vieni žmonės mane pravirkdydavo, dar kiti, kaip įrašo pradžioje minėjau, priversdavo nusišypsoti. Kartais reikėdavo kelių dienų, kad aš nustočiau žliumbti, o kartais visiškai nekreipdavau dėmesį į liežuvautojus. Gerai žinau, kad jų kalbos yra paimtos „iš oro“, tad kuo toliau, tuo rečiau stengdavausi skaityti komentarus, atsiliepti į skambučius.

TARP KITKO
Sutapimas ar ne, bet prieš rašydama šį įrašą internete radau keletą straipsnių apie apkalbas, žmonių formuojamą nuomonę. Yra daug žmonių, kurie socialiniuose tinklalapiuose kuria temas apie apkalbas, prašo patarimo, kaip apsisaugoti nuo liežuvautojų. Beveik kiekviename komentare, temos žinutėje atsispindi skausmas, pyktis. Vieni liežuvautojus vadina parazitais, širšynu, besmegeniais, paskalūnais, kiti – intelektualiai atsilikusiais, žemiausios profesijos atstovais… Dar kiti žmonės kalba, kad liežuvautojai, apkalbėdami kitus, bando pakelti savo savivertės kertelę. Psichologai ir mokslininkai yra prirašę įvairiausių straipsnių šia tema. Viename tinklalapyje apie psichologiją skaičiau, kad tokių dalykų išmokstama dar vaikystėje, stebint savo aplinką, tėvus. Vaikai kaip veidrodžiai, kuriuose atsispindi tai, kas juos supa. Todėl nenuostabu, kad per žaidimus perteikia tai, ką mato, pavyzdžiui, lėlės sėkmingai keikiasi, veliasi į šeimyninius konfliktus, apkalba lėlę kolegę su per trumpa suknele. Psichologų teigimu, dažnai tėvai pamiršta su savo mažais vaikais žaisti ir todėl užaugęs vaikas nejaučia, kaip tam tikrose situacijose meluoja, išsigalvoja nebūtus dalykus, įskaudina kitą žmogų. Tėvai turėtų per dieną vaikui skirti mažiausiai dvi valandas dėmesio be pertraukų. Žaisdami su savo mažais vaikais tėvai privalo juos mokyti gerų manierų, kad augdami vaikai žinotų, jog reikia atsakyti už savo veiksmus… Na, bet šis įrašas yra tikrai ne apie vaikų auklėjimą, o apkalbas… Tad pateiksiu dar keletą psichologų pasisakymų apie potraukį apkalbėti kitą.
Taigi… viena psichologė savo straipsnyje rašo, kad kai žmonėms kažkas nepatinka, jų smegenys viską pradeda matyti tarsi pro akinius su ypatingais stiklais, nepraleidžiančiais jokios skaidrios informacijos. Prislėgti, pikti, pavydūs žmonės visa, ką įsileidžia į savo sąmonę, apdoroja taip, kad tik patys apsiramintų, todėl dažniausiai imasi puolimo taktikos. Pradeda nepagrįstai įrodinėti, kad jo „priešas“, tikras blogio įsikūnijimas, neturi draugų, niekas su juo nebendrauja, niekam jis nepatinka, niekam jis neįdomus, netinkamai elgiasi… Nevengia ir pafantazuoti apie savo „priešą“. Toks veiksmas tą žmogų ramina, o ypač tada, kai mato, kad „priešas“ nuo tų žodžių nervinasi. Jeigu jų terpėje atsiranda žmogus, kuris užtaria tą „priešą“, tai tas žmogus puola dar labiau su savo vadinama tiesa, nes nenori pripažinti, kad jo žodžiuose yra melo, nes nenori atrodyti blogesnis už tą juodom spalvom nupieštą žmogų.
Tokius žmones užvaldo keistas jausmas, kuris iš jų atima laiką – jie savo pykčiui, fantazijoms atiduoda valandą, dvi, o kartais ir visą dieną. Pasak psichologų, šio tipo žmonėms reikėtų padirbėti su savo mąstymu, paskaityti vertingų knygų, užsiimti mėgstama veikla, nevengti fizinio darbo. Ypatingus akinius nešioja tie žmonės, kurie savo gyvenime turi labai daug laisvo laiko, kurių nervinės ląstelės yra labai jautrios. Ir, tiesą sakant, aš kai kurių psichologų pasisakymams pritariu – nuo mažų dienų vaikai išmoksta fantazuoti, žmonės liežuvauja iš neturėjimo ką veikti. Jeigu mes, žmonės, daugiau pasidomėtume psichologija, tai manau, kad tokių nesąmonių, kaip apkalbos nebūtų.

PO SKRIPTUM
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad mes nebūsime laimingi, jeigu žiūrėsime, kaip gyvena kitas, skaičiuosime svetimą turtą, džiaugsimės dėl kito nelaimės, pasiduosime negatyviems dalykams… Niekas dar sau iš ašarų ar burnojimo laimingų namų nepasistatė. Tad susimąstykime prieš paleisdami žodį iš savo lūpų. O jeigu tikrai kažkas nepatinka, išdrįskite ateiti ir žiūrėdami į akis pasakyti tai ką galvojate, nes apkalbėdami už akių pabrėžiate ne kito žmogaus neigiamas savybes, bet parodote savo charakterį.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *