Išmesti ir palikti

Aš šoke! Man trūksta žodžių! Negi būna tokių žmonių… kaip taip galima… ir dar taip žiauriai… Koks beširdis turi būti žmogus, kad taip lengvai galėtų atsikratyti…
Apie ką aš čia? O gi apie neseniai išgirstą istoriją, kuri privertė prisiminti ir dar vieną istoriją bei kitas panašias… Bet šiandien aprašysiu tik dvi… Dvi visiškai tikras istorijas… Taigi…

PIRMA ISTORIJA
Yra mama ir tėtis, jie turi sūnų. Tėvelis myli gyvūnėlius, o mama negali jų pakęsti. Mamai nesvarbu, šuniukas ar kačiukas – jai visi gyvūnai smirda. Jų sūnus tuo metu buvo dar mažiukas, tad neturėjo savyje tvirtos nuomonės mylėti gyvūnėlį ar ne – pamatęs kieme kačiuką ar šuniuką elgdavosi neutraliai. Tačiau vieną dieną berniukas, pamatęs kaip jo draugas kieme ant pavadėlio vedžioja šuniuką, mamai tarė:
– Mama, aš noriu šuniuko.
– Kam tau tas šuniukas? Kam ta smarvė namie? Nereikia jokių šunų!
– Mama, bet aš noriu! – verkė berniukas.
– Kas valys jo šūdus? Prišiks namie ir man reiks valyti… – atkalbinėjo mama.
– Aš valysiu! Išvesiu į lauką! Aš noriu šuniuko… – nepasidavė berniukas.
Tema apie šuniuką pasibaigė tuo, kad mama nutarė leisti berniukui turėti gyvūnėlį, tik kai jis truputį paaugs. Moteris abejojo, kad trejų metų vaikas galėtų prižiūrėti šuniuką. Tačiau berniukas nepasidavė – jis bet kokiomis priemonėmis stengėsi įkalbėti mamą, kad leistų turėti augintinį. Kaip mokėjo, taip nusipiešė ant lapo paukštelį ir jį iškirpęs tarė: „Jeigu mama neleidžia turėti šuniuko, tai aš auginsiu paukštuką.“ Tėvelis tai pamatęs po kelių dienų į namus parnešė mažą šuniuką ir mamai nieko kito nebeliko, kaip tik nusileisti sūnui.
Šuniukas buvo mylimas ir lepinamas. Berniukas ne tik jį išvesdavo į lauką, bet ir grįžęs iš darželio išvalydavo jo ant grindų paliktas „balutes“, „kakučius“. Tačiau mamai keturkojis buvo kaip kokia rakštis panagėje – ramiai negalėdavo po namus vaikščioti, kvėpuoti. Mama visiškai neslėpė antipatijos gyvūnams, ir kai vieną dieną šuniukas nugraužė šaldytuvo laidą, mama jį išvežė į kaimą, pas pažįstamus ir ten jį paliko. Liūdėjo ne tik berniukas, bet ir tėvelis.
Tačiau po kelių metų berniukas, būdamas su tėveliais turguje, pamatė mažus šuniukus ir paprašė tėvelio, kad vieną iš jų nupirktų. Mama buvo prieš, bet berniukas taip gražiai prašė, kad tėvelis negalėjo pritarti mamai ir nupirko veislinį šuniuką. Berniukas iš pradžių rūpinosi savo naujuoju globotiniu, bet vėliau tingėdavo ne tik jį išvesti į lauką, bet ir išvalyti jo ant grindų pridarytus gamtinius reikalus. Moteris kaskart įlipusi į šuniuko balutę visokiais žodžiais jį iškeikdavo ir grasindavo, kad jis bus išvežtas į mišką. Berniukas susigraudinęs puldavo ir vėl rūpintis savo šuniuku. Taip jį pamilo ir rūpinosi, kad net kartą sukvietė savo draugus su augintiniais ir atšventė visi kieme keturkojo gimtadienį.
Kai šuniukas buvo jau didelis, jį vieną paleisdavo į kiemą palakstyti. Jis visados sugrįždavo namo. Tačiau vieną dieną berniukas jo nesulaukė – šuniuką partrenkė mašina. Verkė ne tik berniukas, bet graudinosi ir mama, nes ji jau buvo prie jo pripratusi.
Po metų, o gal ir dvejų berniuko tėvelis ir vėl nupirko šuniuką, tokį mažą, gražutį. Mama ir vėl buvo prieš, bet kaip ir visuomet nusileido pamačiusi sūnaus džiaugsmą ir nuo ašarų blizgančias akutes.
– Nesirūpinsi šuniu, tai jį ištiks toks pat likimas, kaip… – tarė mama norėdama priminti tą kraupų nutikimą, kai berniukas nesulaukė savo pūkuoto šuniuko.
– Rūpinsiuosi juo, – atsakė mamai sūnus.
Šuniuku rūpinosi ne tik berniukas, bet ir tėvelis – pasikeisdami išvesdavo į lauką. Tačiau po kurio laiko, kai mama pastebėjo sūnaus tingumą rūpintis augintiniu, sugalvojo atsikratyti keturkoju. Kai tėvelis buvo darbe, o berniukas pas draugą, mama pasiėmė šuniuką ir sėdo į savo automobilį. Privažiavusi prie miškelio pamatė automobilį ir netoliese grybaujančius žmones. Sustojusi išlipo iš automobilio ir nunešė šuniuką netoli grybautojų, bet iš gėdos neišdrįso paprašyti jų priglausti šį keturkojį, o tiesiog jį paleido ant žolės ir pati pabėgo. Grįžusi namo moteris sūnui paaiškino, kad atidavė grybautojams, kai jį vedžiojo prie miškelio, o vyrui pasakė tiesą. Vyras pasipiktino jos tokiu elgesiu, sėdo į mašiną ir nuvyko į tą vietą ieškoti šuniuko, bet jo ten nerado.
Mama savo džiaugsmo neslėpė, ji dažnai kalbėdavo, kad gerai, kai nebėra šuns namie, nes gali drąsiai po namus vaikščioti basomis kojomis… kad nebereikia dažnai nuo kilimo siurbliuoti šuns plaukų, sutrupintų kaulų… kad nebereikia šuns vedžioti lauke… kad namie gali lengvai kvėpuoti… Šie mamos žodžiai berniuką pradėjo veikti – ėmė ir jis panašiai galvoti, nes pastebėjo, kad kai nėra šuniuko, tai gali daugiau laiko praleisti su draugais arba prie kompiuterio. O tėvelis pasakė sau ir šeimai, kad daugiau jokio gyvūno nepirks, bet… bet vieną vakarą grįždamas namo iš darbo rado pasiklydusį kačiuką. Kačiukas buvo su gražia „apyranke“ ant kaklo, tai drąsiai jį paėmė ant rankų ir parsinešė namo. Katinėlis buvo gražus, švarus, meilus… Mama, pykdama ant vyro, kalbėjo, kad katinas bet kur prišiks, iškapstys visas jos gėles vazonėliuose, kad ir vėl namie smirdės… bet kai sūnus jai paaiškino, kad katinėlio nereiks išvesti į lauką, nes darys gamtinius reikalus į dėžutę, tai visgi leido Murkių priglausti.
Tačiau vieną dieną katinėlis pridergė ant grindų, tai moteris katinėlį įmetė į balkoną, kur buvo jo dėžutė (vadinamas tualetas) ir uždarė balkono duris. Pykčio apimta neįleido jo į kambarį. Katinėlis pabėgo pastoliais, nes tuo metu namas buvo renovuojamas. Sūnui ir vyrui moteris pasakė, kad katinas nepastebėtai dingo, turbūt pabėgo, ir tuo niekas neabejojo, nes katinėlio tualetas buvo būtent balkone.
Šiuo metu berniukas yra paauglys ir jis panašiai galvoja, kaip ir jo mama: „Kam reikia namie smarvės?“

ANTRA ISTORIJA
Mergina naršydama po „FACEBOOK“ tinklalapį pamatė gyvūnų prieglaudos postą: „Keturi maži, palikti likimo valiai kačiukai ieško namų.“ Nieko nelaukusi nuvyko į tą gyvūnų prieglaudą ir išsirinko patį mieliausią katinėlį. Mergina savo džiaugsmo, kad turi seniai lauktą šeimos narį ir pasipiktinimo tais žmonėmis, kurie katinėlius išmeta kaip kokias šiukšles į konteinerį, neslėpė – apie tai parašė ant savo „FACEBOOK“ sienos. Marytė susilaukė daug komentarų – visi išgyrė jos supratingumą. Stasys, Marytės pažįstamas, paskambino ir paklausė, iš kokios gyvūnų prieglaudos ji pasiėmė tą kačiuką. Sužinojęs viską vaikinas nuvyko su žmona į tą pačią gyvūnų prieglaudą, bet Marytės minėti kačiukai jau turėjo namučius. Nieko nesvarsčiusi šeimyna pasiėmė kitą katinėlį, kuriam taip pat reikėjo namų ir parvykę į savo guolį apie gražų gestą papasakojo draugei, Živilei, kuri  taip pat nuskubėjo į gyvūnų prieglaudą ir pasiėmė vieną kačiuką.
Živilė draugams, pažįstamiems pasakojo apie savo gražų gestą ir pati nesuprato kaip, bet priglaudė dar vieną kačiuką. Merginai patiko mėgautis žmonių dėmesiu, klausytis kokia ji šauni, rūpestinga, užjaučianti… Jai buvo malonu maudytis komplimentuose. Kai viskas aprimo, mergina priglaudė ir dar vieną kačiuką. Taip, taip, taip…trečią. Ketvirto kačiuko Živilė nesuspėjo pasiimti, nes tai padaryti jai sutrukdė buto šeimininkės skambutis. Merginai buvo pranešta, kad už kelių minučių atvyks buto šeimininkė patikrinti, ar ji gerai sumoka visus mokesčius. Živilė labai išsigando ir du kačiukus išmetė pro trečio aukšto langą. Išėjus buto šeimininkei išmestų kačiukų mergina neberado.
Vienas paliktas kačiukas dažnai vaikščiodavo ant palangės ir kartą tas katinėlis iškrito… Susilaužė vieną kojytę. Laimei, tai Živilė pastebėjo ir kačiukui buvo laiku suteikta pagalba. Šiuo metu katinėlis sveikas ir gyvena su Živile.

AUTORĖS ŽODIS
Tiesą sakant, aprašydama šias dvi realias istorijas norėjau daugybę kartų išlieti savo pyktį, bet susilaikydavau nuo raštiško burnojimo. Prisipažinsiu jums, kad mano smegenys nesuvokia berniuko mamos, o Živilės aš kaip ir nepateisinu, ji norėjo prieš visus pasipuikuoti savo gerumu. Mano suvokimu, tėvai turėtų jau nuo pirmų vaiko judesių įskiepyti meilę gyvūnams, rūpestį ir t.t., o ne garsiai išreikšti savo antipatiją… Aš manau, kad jeigu berniuko mama būtų nekalbėjusi taip šaltai apie gyvūnus, tai dabar tas berniukas vietoj pasakymo: „Kam reikia namie tos smarvės?“, pasakytų: „Tu būsi mūsų šeimos narys.“
Jeigu įdėmiai skaitėte pirmąją istoriją, tikrai turėjote įsivaizduoti, kaip berniukas iš pradžių rūpinosi savo šuniuku. Būdamas trejų metukų išvesdavo šuniuką į lauką, grįžęs iš darželio išvalydavo paliktas ant grindų šuniuko balutes bei kakutį, žaisdavo su juo… Vėliau sukvietė savo kiemo draugus su augintiniais ir šventė kieme savo keturkojo gimtadienį. Argi ne gražu? Argi čia ne meilė ir ne rūpestis? Mano manymu, berniukas buvo nuostabus, bet… bet augdamas dažnai jautė mamos antipatiją gyvūnams ir bėgant laikui pats panašiai pradėjo galvoti.
Aš ne psichologė, bet drąsiai galiu pasakyti, kad mama suformavo sūnaus mąstymą apie gyvūnus.
O kalbant apie antrąją istoriją, man trūksta žodžių… Paimti ir išmesti pro langą du katinėlius… Tai žiauru! Aš ir ne katinas, bet galvoju, kad tas likęs kačiukas matė, kaip jo artimieji buvo nuleisti pro langą ir todėl jis iškrito… Galbūt jis ilgėjosi, tikėjosi pamatyti savo artimuosius ir todėl dažnai vaikščiojo ant palangės.
Nežinau nei ką bepridurti, gal tik tiek, kad pavyzdžiui, mes nuomojamės butą ir prieš Adžirui atsirandant atsiklausėme buto šeimininkų nuomonės. Jie nebuvo prieš, kad kačiukas būtų jų namuose. Tad manau, Živilė turėjo padaryti tą patį – atsiklausti buto šeimininkės nuomonės dėl kiekvieno kačiuko laikymo, o ne juos išmesti pro langą. Bet žinote ką? Nesu labai tikinti, bet sužinojusi, kad Živilė katinėlį greitai nunešė į veterinarijos kliniką, pasakiau tyliai, sau po nosimi: „Ačiū Dievui, kad nepaliko kačiuko mirčiai.“
Ką norite, tą galvokite, bet aš manau, kad šuniukai, kačiukai arba koks kitas naminis gyvūnėlis yra kaip mažas vaikas, kuris turi gyvybę, širdį ir nori būti mylimas, globojamas… Norėjau parašyti „padarėlis“, bet susilaikiau nuo šio žodžio, nes, mano manymu, tai ne pats gražiausias žodis. Žodžiu, naminiams gyvūnėliams, kaip ir vaikams, reikia dėmesio, meilės, rūpesčio… Jie kaip ir kiekviena gyvybė turi būti mylima, nes jie yra protingi. Juk mes tikrai nenorėtume, kad kokie už mus stipresni padarai iš kitų planetų mus mėtytų pro langą arba nuvežtų į kažkokią erdvę ir paliktų mirti iš alkio.

O ką Jūs manote apie šias dvi istorijas?

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *