Dienoraštis 2013

Stebuklingas virusas

Kiekvieną dieną prisėdusi prie kompiuterio pasitikrinu savo „FACEBOOK’ą“ ir užeinu į žmonėms su regėjimo negalia skirtą svetainę (artimi.eu) bei „GMAIL’ą“, tad ir šiandien pradėjau nuo „FACEBOOK’o“. Tačiau šį kartą mane užkabino viena tema, dėl kurios numojau ranka į kasdieninį internetinį ritualą ir įnikusi skaičiau apie išėjimą iš šio gyvenimo, stebėdamasi komentatorių mintimis, kurios buvo labai teisingos ir pamokančios.
Turiu pažįstamą, kuri drąsiai „FACEBOOK’e“ reiškia savo nuomonę ant profilio sienos ir nebijo sulaukti kritikos. Tiesą sakant, tarp manęs ir jos yra šiokių, tokių panašumų – mes abi mėgstame išsakyti tai ką galvojame. Taigi… Pametėjusi keletą savo pamąstymų apie savižudybę į tos pažįstamos posto komentarus, išjungiau belaidę klaviatūrą ir neskubėdama nusiimti ausinių ėmiau mylimajam pasakoti kokia tema šiandien privertė mane atsisakyti kasdieninių veiksmų vos tik įsijungiau kompiuterį.
– Žinai, man patinka Ilzės mintys, ji turi tvirtą, aiškią nuomonę ir nebijo sulaukti kritikos. Kiekvieną dieną pasižiūriu, ką ji papostina ant savo „FACEBOOK“ profilio sienos. Šiandien ji kalba apie savižudybę…
Staiga išgirstu aklųjų programos „Jaws“  garsą. Kaip visada norėdama sustabdyti aklųjų programos kalbėjimą nuspaudžiu „Ctrl“ mygtuką. Šį kartą tai nepadeda – ir toliau kalba… “Mano kompiuteris”, “Mano dokumentai”…
– Andriau, mano kompiuteris pats kalba, – nustebusiu balsu tariu.
Vyras atsisuka profiliu į mane. Ausinėse dingsta „Jaws“ programos kalbėjimas.
“Jeigu nutilo, tai galiu pratęsti pasakojimą apie…”, ištarusi tai mintyse imu toliau savo mylimajam, kurį dažniausiai vadinu vyru, pasakoti apie pažįstamos postą „FACEBOOK’e“. Tačiau po keleto mano ištartų žodžių vėl išgirstu minėtos programos kalbėjimą. Šį kartą išspaudinėju beveik visus klaviatūroje esančius mygtukus ir vis tiek nepavyksta sustabdyti jos burbuliavimo…
– Blemba… klaviatūra juk išjungta… Zuiki, žiūrėk kažkas landžioja po mano kompiuterį! – susigėdusi bei išsigandusi tariu.
– Rimtai… pala… nieko nedaryk, – taria mano vyras, atsitraukęs nuo savo kompiuterio ir priėjęs prie manojo… – Nieko nedarai?
– Ne. Aš visą tą laiką buvau išjungusi klaviatūrą.
– Na, kad dabar niekas ir nevyksta, – ramiai ištaria vyras.
– Bet Tu matei, kaip kažkas keisto vyko kompiuterio ekrane?
– Taip, mačiau, – tai ištaręs nuskanuoja viską antivirusine programa.
– Gerai, kur ten sustojome? Aaa…, – imu toliau pasakoti apie įstrigusią mano galvoje temą, bet vyras ir vėl mane pertraukia:
– Žiūrėk ir vėl kažkas Tavo kompiuteryje… trina… trina…
Jis sakė tiesą – aklųjų programa ir vėl imė kalbėti. Nei aš, nei mano vyras nesupratome, kas čia vyksta – jam priartėjus prie mano kompiuterio viskas nutyla, nebeatsidarinėja įvairiausios lentelės.
“Blemba, kažkas landžioja po mano kompą…”, susinervinusi keikiuosi ir paprašau vyrioko ištraukti mano atmintuką, mat ten yra svarbių dokumentų, kurių nenoriu prarasti, o pati skambinu pažįstamui, kuris nusimano apie kompiuterius daugiau nei aš.
– Sveikas, įsivaizduoji kažkas svetimas nuotoliniu būdu knisasi po mano kompą… Rimtai, matė ir Andrius… Tai, kad būna tokių dalykų… Aha… Tai jau bandėme… gerai, pasakysiu jam…, – pakalbėjusi su juo padedu ragelį.
Pažįstamo pamokyti atjungiame internetą ir dar kartelį nuskanuojame kompiuterį antivirusine programa. Tačiau tai nepadeda, įsilaužėlis darbuojasi ir toliau.
“Rupūs miltai”… Stebuklų stebuklas… Internetas atjungtas, o vis tiek kažkas vaikšto po mano kompiuterį”, amo netekusi, lėtai ir tyliai imu savo makaulėje analizuoti kas ir kaip. Deja, deja… Niekaip neįstengiu atrasti galvoje paaiškinimo tam, kas vyksta. Kol aš suku varžtelius galvoje, mano vyras pradeda kvatotis:
– Žiūrėk, – kikendamas taria jis, – mus visą laiką “šokdino”… belaidė pelė!
Buvau visai pamiršusi apie tai, kad nusipirkau „Swamp“ žaidimui belaidę pelę, nes senoji strigdavo net tada, kai įdėdavau naujas baterijas. Taigi, tą akimirką, kai aš kalbėjau, Andrius buvo pasiėmęs tą seną pelę (norėjo pažiūrėti kaip ji veikia prie jo kompiuterio), o pas mane buvo prijungta nauja belaidė pelė. Vyrui spaudinėjant pelytės mygtukus (žaidžiant žaidimą) visi pelytės veiksmai vyko ir mano kompiuteryje.
– Pipiec… kur nukišai dabar mano muziką? – klausiu susinervinusi savo vyro, nes dingo ne tik mano muzikos kartoteka, bet ir svarbūs dokumentai.
Po ilgų nervų visą reikalingą informaciją ir duomenis suradau nukištus į kitus aplankus ir dar turėjau ištrinti krūvą sukurtų naujų aplankų ir įvairių nuorodų. Užtrukau maždaug valandą, kol viską susitvarkiau taip, kaip buvo prieš tai.

Na ir šmaikšti dienelė 🙂

REZIUMĖ
Niekados viename kambaryje nenaudokite dviejų kompiuterių su dviem belaidėmis pelėmis.

ŠMAIKŠTUS PATARIMAS
Jeigu žinote, kad Jūsų kaimynas irgi naudoja belaidę pelę, tai ištraukite iš savo kompiuterio belaidės pelės “čiubą” ir ją įjungę važinėkitės ja po stalą bei “maknokite” jos mygtukus. Tikrai suveiks, nes bevieliai įrenginiai veikia per kelis metrus, o ypač bluetooth – per storiausią sieną.

PAMOKA
To, ką rašiau aukščiau visgi nedarykite! Lazda turi du galus.

Dalintis:

Jums taip pat turėtu patikti...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *