Dienoraštis 2013

Išdavystė su Vytautu (Sveikata – brangiausias žmogaus turtas – II dalis)

Pirmą kartą skaitantiems šią istoriją rekomenduoju perskaityti pirmąją dalį „Netikėtumas (Sveikata – brangiausias žmogaus turtas – I dalis)“. O tiems, kurie jau yra perskaitę… kviečiu pasinerti į antrąją dalį.

Pirmadienio rytas. Už lango lyja. Pramerkusi akis bandau lėtai atsisėsti.
“Vėl… jau atsibodo…”, – tai ištarusi, atsistoju ir bandau nueiti iki tualeto.
Ketvirta diena po namus vaikštau lėtai ir svyruodama, lyg būčiau išgėrusi daugiau nei porą taurelių vyno. Tas nesiliaujantis galvos svaigimas pradeda mane nervinti.
Pareinu iš tualeto ir nervingai čiumpu mobilųjį telefoną.
– Labas rytas, gal galima į namus išsikviesti šeimos gydytoją? – paskambinusi į savo kliniką tariu atsiliepusiai moteriai.
– Kas nutiko? Ar pati negalite pas mus atvykti? Pacientų lankymas prasidės nuo 10 ir tęsis iki 14 valandos… yra daug užsiregistravusių pacientų…, – moteris, kuri atsiliepė į mano skambutį, bando mane įtikinti, kad aš pati atvykčiau į polikliniką. Tačiau šiandien aš įsitempusi ir pavargusi, tad nenoriu jos klausytis, tiesiog pabrėžiu savo sveikatos būklę ir tai, kad esu neįgali.
Pykstu ant savęs, kad negaliu sau padėti. Guliu pakėlusi kojas, valgau lengvą maistą, geriu daug arbatos, matuojuosi kraujospūdį ir geriu vaistus… Ir nieko… Sveikatos būklė negerėja. Pykstu ir ant medicinos specialistų, kuriems per tas keturias dienas skambinau. Nė vienas nesugebėjo man padėti.
Šeimos klinikos darbuotojai užregistravus mano skambutį, nurimstu, bet šeimos gydytojai nepasirodžius sutartu laiku, vėl imu nervintis. Tačiau suimu save į rankas ir pagalvoju apie kitus. Juk ir be manęs yra žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tad toliau nekantriai laukiu gydytojos.
Šeimos gydytoja ant mano namų slenksčio pasirodo po trijų valandų. Kaip visada, šypsosi ir lyg draugė patogiai atsisėda ant lovos bei man ir mano mylimajam, ima pasakoti apie savo gyvenimą. Regis, jai neduok valgyti, bet duok paplepėti. Iš pradžių švelnus jos balsas mano ausį glosto, o vėliau apima noras, kad ji greičiau išeitų.
Po jos atviro pokalbio ant mūsų stalo atgula siuntimas į Lazdynų ligoninę, su labai nemalonia diagnoze, tiksliau diagnozės prielaidomis.
– Jeigu rytoj nebus kaip nuvažiuoti – išsikvieskite greitąją ir parodykite šį siuntimą, – taria švelniu balsu šeimos gydytoja.
Išvažiavus gydytojai imu pergyventi dėl tariamos diagnozės, bet, kaip mano mama pasakytų „Nori susirgti, tai prisigalvok visokiausių ligų ir po to ramiai naktimis neužmigsi“. Panašiai man tą naktį ir nutinka – mažai miegu.

Antradienio rytas. Toks pat kaip ir pirmadienis, tik šį kartą, visų pirma, pačiupusi mobilųjį telefoną paskambinu į greitąją, o tik po to atlieku visus kitus rytinius reikalus.
– Paciento vieta… Vardas, pavardė…, – ir tra-ta-ta. Telefonu užpildau anketą ir laukiu greitosios.
Greitoji netrukus pasirodo. Pro duris įžengia moteris, kuri, mums netarus ne žodžio apie siuntimą, čiumpa nuo stalo popieriuką.
– Kiek laiko blogai jaučiatės?
– Nuo ketvirtadienio, – ramiu balsu atsakau.
Tą akimirka prisimenu šeimos gydytoją, kuri patarė pabūti „naglai“ – apsimesti jog man labai labai blogai, nes kitaip gali į priimamąjį ir nenuvežti.
– Pirmą kartą taip jaučiuosi, net ir širdį maudžia, – įjungiau truputį vaidybos, nors, tiesą sakant, anoks čia ir melas – tikrai pirmą kartą dėl pergyvenimo širdis smarkiai daužosi. Tai tiesiog balsiuką pakeičiu graudesniu ir tiek.
– Gerai, ruoškitės – vyksime į ligoninę, – tai ištarusi moteris paima savo mobilųjį telefoną.
– Lazdynų ligoninėje paruoškite neurologijos kabinetą 32 metų moteriai. Bloga nuo ketvirtadienio… Aurelija… – Pildo savo formalumus su kolege, o aš per tą akimirką užsimaukšlinu batus, apsivelku striukę.
– Ar galėsite ją palydėti iki mašinos? – moteris paklausia mano mylimojo.
– Taip.
– Tada gerai, aš pasakysiu vairuotojui, kad privažiuotų arčiau, – tai ištarusi moteris išeina iš mūsų rezidencijos.
Pajuntu, kaip man aktyviau pajudėjus ima svaigti galva, lyg būčiau vakar gėrus… Ir tikrai ne limonado.
– Zuiki, siūbuoju kaip kokia… Aha, kaip prigėrus, – šypteliu Andriui ir jis mane išneša ant rankų.
Kelios minutės ir mes jau ligoninėje, ten, kur prasideda „linksmoji“ dalis. Į priimamąjį mane įveža po devintos valandos ryto.
– Prašome prie šio langelio užpildyti reikiamus dokumentus, – taria atlydėjusi moteris ir gražiai atsisveikinusi nukaukši savo aukštakulniais… Toliau dirbti savo darbo.
Mums palieka neįgaliojo vežimėlį, į kurį ir atsisėdu. Nuo ligoninės atmosferos vaidyba išsijungia, manęs nežavi ligoninės laukiamasis.
– Ką sakė prie langelio? – klausiu prie manęs sugrįžusio mylimojo.
– Laukti savo eilės… Mūsų numeriukas – 219.
– Eina sau… Čia kaip banke… „Din dilin“, žvilgsnis į ekranėlį… Tavo eilė, ar ne…
– Lauk savo eilės, – murmteliu Andriui.
Priimamajame pasirodo palydovai, kurie įveža gulintį ligonį. Pro langelį pasigirsta balsas:
– Kaip jo vardas, pavardė?
– Nežinau… Ką aš žinau jeigu jis nepašneka… Stovėjo prie konteinerio ir jam suklupus kažkokia moteris iškvietė greitąją, – atsako palydovas.
Nepuola prie šio ligonio niekas taip, kaip turėtų, jį nuveža į kažkokį kabinetą. Nežinau, ar gerai nugirdau, bet jį turėjo kažkas apieškoti. Kažkas pakomentavo, kad jis yra benamis. Nesupratau vieno.  Tai daktarų, seselių abejingumo. Vos kelios minutės ir minėtas pacientas be gyvybės ženklų. Įdedamas į juodą maišą ir išvežamas.
„Jomajo… kur ta pagalba? Atvežė dar gyvą, o jau… Koks dar laukimas prie langelio? Nuo kada ligoninės darbuotojams dokumentai tapo svarbesni už gyvybę?“,  mintyse pagalvoju.
Po dešimtos. Per valandos laukimą buvo visokių pacientų. Įsimenu vieną porelę.
– Mano draugei negera. Vemia, viduriuoja, – taria vaikinas, atsistojęs prie langelio.
– Infekcija, prašome užsidėti šitą… – ir paduoda respiratorių, kurį vaikinas uždeda savo panelei.
– Vardas, pavardė, gimimo metai… – ir vėl tie formalumai.
– Nežinau… – į metus buvo neatsakyta.
– Kaip tai nežinote, kiek jūsų draugei metų?
– Kokiais metais gimei? – vaikinas klausia savo panelės.
– Nežinau, – atsako panelė.
Eina sau… Nežinoti kada gimei… Mane ir Andrių suima juokas. Manote, jog jai taip bloga, kad net pamiršo savo metus? Tikrai ne, nes vaikinukas, dėdamas jai respiratorių, dar sugebėjo pajuokauti, o ji jam atkirto „užsičiaupk!“. Esant blogai savijautai, tikrai nesielgsi taip, kaip elgėsi minėta pacientė: kalbėjo pakeltu tonu, belaukdama maigė telefoną ir juokėsi iš atrastų juokingų vaizdelių. Vienu žodžiu, jie, vos dešimt minučių palaukę, pasišalino iš vietos. Štai jums ir bloga savijauta.
Jau beveik vienuolikta valanda.
– Andriau, nueik prie to langelio ir paklausk, kiek mums čia reikės dar laukti. Nuo tokio laukimo galima ir numirti kaip tas… – niūriu balsu tariu savo mylimajam. Tačiau jis neskuba pakilti nuo kedės.
– Maže, matai, visi čia laukia savo eilės.
– Aš taip nemoku… Įsivaizduok, dabar ant Tavo rankų būtų Tavo vaikas, kuriam būtų blogai, tai negi lauktum kol ekrane sušvies Tavo numeriukas? Nuo tokio laukimo žmogus ir mirti gali. Jau virš geros valandos praėjo, galima sakyti, beveik dvi… – piktu balsu lepteliu ir mano vyras pakyla nuo kėdės.
Tuo metu prie langelio prieina ir kitas žmogus, laukiantis to paties gydytojo kaip ir aš, bei trumpai padiskutuoja su personalu. Pasirodo, čia ne viena aš nervinga buvau – minėtas žmogus kalbėjo pakeltu tonu.
– Ką sakė? – paklausiu Andriaus, kai atsisėda šalia manęs.
– Sakė, kad daktaras yra operacinėje ir kad toks yra vienas.
– Vienas toks daktaras? Ir čia vadinas Vilnius… – tariu netekusi amo.
Susinervinusi sėdžiu dar pusvalandį, kol ateina mano eilė. Seselė mane nuveža prie neurologo kabineto.
– Nuo kada pas jus šis neįgalumas? – klausia vyriškas balsas.
– Fizinė negalia nuo gimimo, o aklumas nuo 2009 m., – ir užbėgdama klausimams į priekį priduriu, – Buvau reginti iki įvykstant dešinės akies traumai, o kairei akiai buvo glaukoma ir katarakta – neatlaikė krūvio ir išsiveržė kraujas. Tai ištarusi pagalvoju, jog turėjo nuskambėti kraupiai, bet vargu ar šiam daktarui taip pasirodė, todėl, kad daktarai yra matę visokiausių kraupių dalykų.
– Aišku. O šitaip blogai pasijautėte pirmą kartą?
– Taip… Anksčiau nėra buvę tokio pojūčio.
– Mmm… – kažką sumurmėjęs daktaras, iškvietė seselę iš laboratorijos. Ji paėmė iš manęs kraujo mėginį.
– Žiūrėkite į dešinę, – tarė kažką išsitraukęs iš kišenės.
– Čia proteziukai, – ramiu balsu ištariu, o daktaras prideda ranką prie kitos akies ir pakelia akių voką:
– Šita akis taip pat protezuota?
– Taip…, – ir vėl atsakau ramiu balsu.
Po daktaro apžiūros keliauju gultis į „vaflinę“, t.y., daryti galvos tomografijos.
– Kaip gaila, bet jums nėra jokių galvos pakitimų, – man grįžus į tą patį, kabinetą ištarė daktaras.
– Kodėl gaila? Čia kaip tik reikia džiaugtis, – tariu nustebusiu balsu.
– Dėl to, kad jūs mums neduodate darbo.
Eina sau… Na ir atsakymas… Man mažiausiai rūpi jo atlyginimas, man svarbiausia tik sveikata, kad man viskas gerai, tiksliau dalinai gerai. Pagaliau galėsiu ramiai miegoti. Nori darbo, bet kažkodėl nepuola gelbėti žmonių.
– O tai kas man yra? Nuo ko taip svaigsta galva? – vis dėlto nerimaudama paklausiu.
– Koks jūsų draugo vardas?
– Andrius, – nustebusiu balsu atsakau ir mane apima dar didesnis smalsumas dėl savo sveikatos būklės.
– Netinka.
– Kodėl?
– Nuo šiandien turėsite draugauti su Vytautu, – rimtu balsu taria daktaras, o jau tada su šypsena priduria: – Pamirškite Andrių, nuo šiol miegokite apsikabinusi mineralinį vandenį „Vytautas“.
Nuo tos frazės abu su Andriumi pasimetame, net prarandame kalbos dovaną – atsakome tik šypsena.
– Sveriate kaip gera višta – Jums priklauso į dieną išgerti du litrus skysčio, – tai tardamas paduoda receptą tabletėms nuo galvos svaigimo. – Prašome gerti po pusę tabletės ir gyventi su „Vytautu“.
Nežinant tikrosios diagnozės, tuo metu man juokelis nepasirodo juokingas, bet vėliau kartu su Andriumi juokavome, kad nuo šiandien aš turėsiu meilužį, su kuriuo privalėsiu miegoti.
Juokai juokais, bet, pasirodo, daktaras atliko savo darbą ir diagnozavo mano ligą. Tiesiog organizmo nusilpimą. Žinote, visokie stresai alina organizmą, o tų stresų paskutiniu metu buvau patyrusi daug.
Ar aš realiai padėkojau? Taip… Bet tik už suteiktą galimybę greitosios pagalbos automobiliu pasiekti ligoninę, o vėliau namus. Dėl kitų dalykų aš pykstu. Palikti žmogų likimo valiai… Man trūksta žodžių.

Dalintis:

Jums taip pat turėtu patikti...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *