Dienoraštis 2011

Gyvenimas žiaurus ir negailestingas

Sveiki, mano dienoraščio skaitytojai!
Net neatmenu tikslios datos kada paskutinį kartą rašiau dienoraštį. Kiek pamenu, rašiau jį prieš 10 metų ant balto popieriaus lapo. Tai buvo labai, labai seniai, tad pajutau, kad pasiilgau malonumo išlieti savo mintis dienoraštyje. Dienoraščio rašymas man prilygsta pokalbiui su psichologu, o ir patys psichologai sako, kad rašyti dienoraštį nėra blogai, kad tą daryti būtina, nes žmogus tai darydamas nuo savo pečių nusimeta labai daug naštos, atranda atsakymus į giliai užslėptus, nebylius klausimus arba atranda išeitį iš įvairių situacijų. Tad šiandien aš pradėsiu savo pokalbį su “psichologu” nuo išpažinties apie savo atsiradimą šiame pasaulyje.

Atviras pokalbis prasidės nuo faktų. 1980 metų rugsėjo 30-tą dieną aš išvydau pasaulį. Tačiau buvau ne tokia, kokios laukė mano tėvai. Ne taip judėjau, kaip visi kiti naujagimiai, ne taip atrodžiau ir nerėkiau visu balsu per visą gimdymo palatą. Nesuklysiu sakydama, kad tuo metu tėvai buvo šoke, nes jiems daktarai pranešė liūdną žinią, kad jų dukra gimė neįgali, būdama tokios būklės neišgyvens ir siūlė jiems mane atiduoti į vaikų namus.
Nuoširdžiai dėkoju savo tėvams už tai, kad jie manęs, neįgalios mergaitės, neatidavė į vaikų namus, kur gal but būčiau tikrai neišgyvenusi. Jie pasiryžo mane auginti tokią, kokia gimiau ir kovoti su visais sunkumais. Taip rašau todėl, kad vėliau mano tėvams daktarai pasakojo apie tai, kad nevaikščiosiu, būsiu prikaustyta prie lovos, niekada nebūsiu savarankiška, o gal net protiškai atsilikusi ir pan. Liaudiškai tariant, kam mano tėvams toks “klapatas” (iš žemaičių kalbos išvertus būtų – vargas). Pasak gydytojų, mano tėvai buvo jauni, be manęs turintys dar vieną, sveiką mergaitę, ir galintys ateityje dar pasigimdyti sveikų vaikučių. Taip ir buvo. Gimė dar viena mergaitė. Deja, mirė dar būdama kūdikiu. O praėjus ketveriems metams nuo mano gimimo, kai tėvai nebesitikėjo šeimos pagausėjimo, gimė labai graži ir sveika mergytė. Nuo tos dienos mes augome trise: aš ir dvi mano sesės.
Kalendoriuje besikeičiančios datos parodė, kad mano gyvenimo žvakutė neužgeso – aš išgyvenau. Tačiau mano gyvenimas buvo ne toks kaip mano bendraamžių, jis, švelniai tariant, buvo šiek tiek kitoks. Man ir mano šeimos nariams kai kada reikėdavo kažko atsisakyti ir tik dėl to, kad buvau kitokia, nei kiti vaikai.
Aš nelankiau darželio. Mano tėvai turėjo baimę, kad galiu mirti. Iki šių dienų pamenu, kaip mane prižiūrėdavo asmenys iš artimųjų rato ir kiekvieną dieną, per pietus iš darbo grįždavo mama. Ko gero ji dažnai prisimindavo daktarų prognozę ir todėl kasdien parbėgdavo pažiūrėti ar aš nenustojau kvėpuoti. Tai rašydama prisiminiau kaip mama man užaugusiai pasakojo, kad kartą parbėgusi iš darbo mane rado apsividuriavusią iki ausų. Iki šiol prisiminusi tą pasakojimą šypsausi ir bandau įsivaizduoti kaip tuo metu atrodžiau.
Nelankiau aš ir mokyklos. Tiesą pasakius, rusų laikais, mūsų mažame miestelyje Telšiuose nebuvo tokios mokyklos, kurią būtų galėję lankyti vaikai, turintys negalią. Tad visų reikalingų dalykų mane mokė šeimos nariai: mama, tėtis ir vieneriais metais už mane vyresnė sesuo, kuri savo žinias parnešdavo iš mokyklos ir perduodavo man. Deja, mokytis aš nelabai norėjau, bet mama man bandė į galvelę įkalti, kad užaugusi negalėsiu apsipirkinėti parduotuvėje, nes nemokėsiu suskaičiuoti pinigų, negalėsiu skaityti laikraščių, rašyti laiškų, nes viso šito paprasčiausiai nemokėsiu. Ir aš per ašaras, o kai kada ir su noru, mokiausi pažinti abėcėlės raides ir kitų gyvenimui reikalingų dalykų. Buvau imli, greitai viską įsisavindavau, pavyzdžiui, vyresnioji sesuo garsiai skaitydavo rusiškus tekstus ir tuo pačiu juos išversdavo į gimtąją lietuvių kalbą, o aš jos besiklausydama dalinai išmokau rusų kalbą. Kai į mokslus kibo ir jauniausioji sesuo, tokiu pačiu būdu su jos pagalba šiek tiek pramokau ir anglų kalbą. Abi seserys manęs prašydavo perskaityti žodžius iš žodynėlio, kad juos galėtų nepasižiūrėdamos išversti. Tad mokymosi procese dalyvavau ir ne tik kaip klausytoja. Mokėmės visos. Nepaisant to, rašyti užsienio kalba neišmokau, nes vėliau mano seserys nebeturėjo kantrybės manęs mokyti, mokslai kasmet sunkėjo, todėl visas pastangas ir laiką jos skyrė sau. Bet tėvelio pagalba išmokau rusiškai parašyti savo bei šeimos narių vardus!
Tiksintis laikas taip pat parodė, kad daktarai klydo kalbėdami apie mano nesavarankiškumą ir kitus neigiamus dalykus. Aš, kaip ir kiti normalūs vaikai, išmokau kalbėti, pati pavalgyti, apsirengti, atsiprausti. Buvau visiškai protaujanti mergaitė. Tik vaikščioti išmokau daug vėliau, nei išmoksta sveiki vaikai, ir atrodžiau kiek kitaip, nei atrodė mano bendraamžės. Buvau labai smulkutė (liaudiškai tariant – kūdutė), neaukšto ūgio, trumpesne dešiniąja koja, nepakankamai išsivysčiusiais raumenimis, sunkokai vaikščiojau… O labiausiai matomas dalykas buvo ryškus stuburo iškrypimas. Beje, mano nosytę nuo maždaug trylikos metų puošė akinukai su -18 stiprumo dioptrijomis. Tokia buvau ir esu.
Kai man buvo septyneri metai, įvyko stebuklas – aš išmokau vaikščioti. Tų stebuklų buvo ir ankščiau, bet niekas taip mamos nesugraudino, kaip mano pirmieji savarankiški žingsniai. Aš dažnai žiūrėdavau pro langą į su kiemo vaikais lauke žaidžiančią seserę. Mane apimdavo pavydo jausmas, noras kartu žaisti, bet… Bet mama manęs neišleisdavo į lauką, nes vaikščiodavau keliais. Tačiau vieną dieną sukaupiau savyje jėgas ir įsikibusi į skalbimo mašiną atsistojau. Tuo metu mama skalbė rūbus ir pamačiusi mane įsikibusią į skalbimo mašiną išsigando:
– Aura, nekišk pirštų į vandenį…
Naturalu, kad mama tuo metu išsigando – tais laikais skalbimo mašinos buvo apvalios, neuždaros…
– Aš noriu į lauką, – atsakiau.
– Nori į lauką? Tai ateik iki manęs, – ištarė ji.
Tarp mamos ir skalbimo mašinos buvo gal du metrai ir aš, patraukusi ranką nuo savo atramos, lėtai nuėjau iki jos. Tuo metu man pasirodė, kad mama nubraukė ašarą. Įsivaizduoju, kaip viduje ji džiaugėsi tokiu mano pasiekimu.
Būdama maža turėjau silpną imunitetą, dažnai sirgdavau ir dėl šios priežasties dažnai būdavau kaime, pas senelius. Be to, mūsų namų langai buvo mediniai, pro juos skverbdavosi šaltas vėjas, kuris greitai mane susargdindavo. Be šių priežasčių buvo ir dar viena – tėvai dirbo, seserys lankė darželį, mokyklą, todėl nebūdavo namie, tad būčiau turėjusi likti namuose viena. Tėvai to nenorėjo, tad džiugiai priėmė senelių pasiūlymą atvežti mane pas juos “žiemavoti”.
Dažnai žiemos vakarais sedėdavau šalia močiutės ir stebėdavau kaip Jos rankose labai greitai juda virbalai, taip greitai, kad per vieną vakarą ji sugebėdavo numegzti vieną kojinę. Negalėdavau atitraukti akių nuo močiutės rankų. Galiausiai vieną vakarą nusprendžiau, kad pati noriu pabandyti ir išmokti taip spitriai mojuoti virbalais. Čiupau virbalus ir aplink juos kelis kartus apsukau siūlą. Dabar aš žinau, kad tuo metu dariau negerai, bet tuomet galvojau, kad būtent taip prasideda mezgimo procesas. Pamačiusi mano žaidimą su virbalais, močiutė parodė kaip taisyklingai užmegzti akis ir kaip reikia megzti. Pabandžiau ir man patiko. Nuo tada virbalais su močiute mojuodavom duetu. Iš pradžių mezginėjau bet ką, nes norėjau pramokti (megzdavau, išardydavau, megzdavau ir vėl išardydavau), o vėliau kartu su močiute, kurią vadinome baba, kartu mezgiau kojines, įgudusi ėmiausi ir pirštinių. Iki šių dienų pamenu kaip vos ne kiekvieną žiemą pusseserėms megzdavau kumštines pirštines ir jas išsiuvinėdavau.
Be mezgimo domėjausi ir siuvimu. Tuo metu mano mama dirbo siuvėja, o baba siūdavo drabužius privačiai. Po kiekvieno babos siuvimo likdavo medžiagos skiaučių, kurias aš konfiskuodavau ir iš jų siūdavau rūbus lėlėms. Iš pradžių siūdavau su adata, o vėliau ir siuvimo mašina. Tačiau turiu prisipažinti, kad nors man kurį laiką neleido naudotis siuvimo mašina, nes bijojo, kad galiu susižeisti, aš tą dariau paslapčia ir gavusi oficialų leidimą drąsiai pademonstravau, kad ji man nekelia jokio pavojaus.
Kaip ir mezgimas, siuvimas taip pat tapo mano hobiu ir aistra. Svarbiausia buvo ne pažaisti su lėlėmis, o aprėdyti jas nuo galvos iki kojų ir sukurti didžiulį garderobą. Mėgavausi siuvimo ir mezgimo procesu ir tai man labai gerai sekėsi – puiki regimoji atmintis padėjo man nesunkiai atkartoti tai, ką mačiau darant babą. Džiaugiausi savo gebėjimais virtuoziškai valdyti siuvimo ir mezgimo įrankius. Netgi tapau kelių kaimo draugių mokytoja jų lėlių drabužių dizainere.
Manote tai pabaiga? Tikrai ne! Be aukščiau minėtų pomėgių turėjau dar vieną – mėgau piešti. Tą perėmiau iš mamos, kuri piešdavo labai gražiai. Kažkada ji minėjo, kad jos giminėje kažkoks dėdė buvo dailininkas ir turbūt visa tai eina karta iš kartos. Tačiau mama iš šio meno neuždarbiaudavo, bet jeigu kas nors jos paprašydavo ką nors gražaus nupiešti, ji nupiešdavo. Tad manau nenuostabu, kad talento gražiai piešti gyslelė degė ir manyje. Iš pradžių pasižiūrėjusi į kokį paveiksliuką atvaizduodavau jį analogiškai, vėliau piešdavau tai ką sugalvodavau savo mintyse, arba kažką pasidėjusi priešais save… Turiu prisipažinti, kad iki pilnametystės tie piešiniai buvo tik šiaip sau, kaip aš sakau – neverti atsidurti prisiminimų segtuve. Tad neturiu nei vieno vaikystės piešinio.
Paminėjusi vaikystę prisiminiau savo vaikystės vasaras. Atėjus vasarai į kaimą atvykdavo mano seserys, pusseserės bei pusbroliai ir mes visi linksmai leisdavome laiką. Nemeluosiu jums, bet aš tuo metu buvau išdykusi mergaitė, liaudiškai tariant “velnių priėdusi”. Visko primąstydavau, ko galima ir ko negalima prikrėsdavau. Žodžiu, buvau patrakusiai rami. Na, bet kas nepabandė nuskandinti viščiuko? Kas netraukdavo dūmelio iš šiaudo? Kas “nefyrino” (nevogė) kaimynų braškių, agrastų? Mano seserys, pusbroliai, pusseserės, draugai irgi prikrėsdavo išdaigų. Kartais po vieną, kartais visi kartu, kaip kokia padūkusi nusikalstama grupuotė. Nežinau kaip jums, bet man šiuo metu visa tai prisiminus lūpų kampučiai pakyla – šypsausi. Drąsiai galiu pasakyti, kad mano vaikystė nebuvo monotoniška.
Sulaukusi paauglystės metų dažniau būdavau su tėveliais ir seserimis. Kai man buvo beveik 16 metų, o tiksliau likus porai savaičių iki 16-tojo gimtadienio, tėvelis man davė 10 litų. Tai buvo išankstinė gimtadienio dovana. Kai pagalvoji, iš tikrųjų visai nedaug, bet man ir tiek pakako, nes ne kiekvieną dieną aš ir sesės gaudavome pinigėlių iš tėvų. Gyvenome labai kukliai, tiesą sakant, būdavo tokių dienų, kai vos galą su galu sudurdavome. Toks jau tas gyvenimas – nieko nepadarysi, likimo nepasirinksi.
Turėčiau dabar sustoti ir kelis kartus giliai įkvėpti oro, kažkaip sustabdyti norą verkti. Tačiau negaliu, nes prisiminimai vis plaukia nesustodami. Labai gerai pamenu, 1996 metų rugsėjo 23-iosios pirmadienį, aš, mama ir mano seserys laukėme grįžtančio iš darbo tėčio. Tuo metu jis dirbo miške. Tas laukimas buvo lyg kažkokia amžinybė. Nei vaikystės, nei paauglystės metais apie prietarus nieko nežinojau, nes tokiais dalykais nesidomėjau, tad visiškai šaltai sureagavau į netikėtai nuo mamos piršto nukritusį jos vestuvinį žiedą. Tas žiedas nuo vestuvių dienos mamai tikrąja to žodžio prasme buvo įaugęs, arba kitaip tariant, prikibęs prie piršto. Gerai žinau, kad tas žiedas nenusiimdavo nuo mamos piršto, nes kai ji apkabindavo mane, tai aš apžiūrinėdavau jos žiedus ant pirštų. Visi žiedai laisvai judėdavo, o vestuvinis žiedas vos pasisukdavo.
– Kažkas nutiks, dar kartą žiedas nukrito, – sunerimusi tarė mama ir pasižiūrėjo į laikrodį.
Nepamenu, kiek tada buvo valandų, pamenu tik mamos žodžius – “Jūsų tėtis vis dar negrįžta”.
Tais laikais mes neturėjome mobiliųjų telefonų, tad neturėjom galimybės susisiekti su tėčiu, negalėjome sužinoti kur jis taip ilgai užtruko… Beliko tik laukti ir mes laukėme. Laukėme ir dar kartelį laukėme. Atėjo vakaras. Į duris paskambino tėvelio draugas, kuris paprašė mamos važiuoti su juo. Mama išvažiavo. Grįžusi su ašaromis akyse sukvietė mus tris į vieną kambarį ir verkdama, liūdnu balsu tarė:
– Tėvelis mirė. Pjovė medį ir jis ant jo užgriuvo.
Mes negalėjome tuo patikėti. Skausmas sukaustė krūtines. Labai gerai pamenu kaip vyresnioji sesuo tardama “negali būti” išbėgo į kitą kambarį, o jauniausioji tylėdama pasuko likusio tuščio kambario link… Aš išėjau į balkoną. Verkiau žiūrėdama į automobilį, kuriame be gyvybės ženklų gulėjo mano tėtis. Iš ketvirto aukšto jo nesimatė, bet aš gerai žinojau, kad geriausio tėčio draugo mašinoje yra mano tėtis. Stovėjau įsikibusi į balkono kraštą ir jaučiau kaip visa virpu, kaip smarkiai daužosi mano širdis, kaip skruostais rieda ir krenta žemyn ašaros. Negalėjau atitraukti nuo tos mašinos akių. Mačiau kaip į ją įsėdo mama. Ji ir tėčio geriausias draugas išvežė tėvelį į Šiaulius, skruodimui. Ir viskas.
– Vaikai, eikite miegoti, – tarė grįžusi mama.
Buvo vėlus vakaras. Mes visiškai nenorėjome miegoti. Tačiau privalėjome atsigulti į lovą, nes mama su tetomis bei dėde kalbėjosi apie laidotuves, o to mums buvo geriau nesiklausyti. Tačiau aš eidama į kambarį stabtelėjau koridoriuje ir nugirdau kaip jie kalbėjosi apie laidotuvių išlaidas. Nuėjau į kambarį ir pasiėmiau 10 litų. Taip, taip… tuos pačius 10 litų, kuriuos man davė tėtis. Norėjau, kad mama kuo mažiau pergyventų dėl išlaidų, todėl atėjau pas ją ir padaviau pinigėlius. Tačiau mama jų neėmė. “Pasilik, čia tėtis Tau padovanojo” – tarė ji.
Tą naktį atsisėdusi ant lovos verkiau. Verkdama gniaužiau kažkokį lapuką ir jo aštria briauna įsipjoviau į pirštą. Ištryško kraujas. Žiūrėjau į jį, o tada ant to pačio lapuko pirštu parašiau žodį “tėtė”. Kitą dieną krauju parašytą žodį išmečiau. Tiesiog sulanksčiau į mažą gabaliuką ir išmečiau į šiukšlinę.
Po tėvelio mirties mūsų gyvenimas labai pasikeitė. Vis rečiau ir rečiau nuvažiuodavau pas močiutės. Tikrai ne dėl to, kad mirė tėvelis, o dėl to, kad pas babos nebesijausdavau saugi. Močiutės sūnus, mano Amžinatilsio tėvelio brolis buvo labai piktas. Jis manęs nemėgo, o po mano tėvelio mirties nesivargino to slėpti, tiesiog varydavo mane iš močiutės namų. Pasak jo, aš ir mano šeima jam buvome svetimi žmonės. Tokiais atvejais apsiverkusi išbėgdavau į kiemą. Jeigu močiutė darbuodavosi lauko virtuvėlėje ir pamatydavo mane verkiančią, tai nuėjusi pas sūnų atskaitydavo jam moralą apie tai, kad aš atvykau ne pas jį, o pas ją, savo tikrą močiutę ir kad aš esu jo Amžinatilsio brolio dukra.
Vieną dieną, man po ranka pasitaikė rašiklis ir sąsiuvinis. Žiūrėdama į mažus sąsiuvinio langelius pradėjau kurti eilėraščius. Žodžiai tiesiog liejosi popieriuje. Žinojau, kad eilėraščiai turi rimuotis, nes buvau skaičiusi nuostabių Salomėjos Neries eilėraščių. Tačiau rimuoti man sekėsi sunkiai. Nepaisant to, nenustojau rašiusi ir perėjau prie dienoraščio rašymo. Kažkada buvau tą dariusi, bet dėl gramatinių klaidų, negražaus rašto nustojau. O kurdama eilėraščius susimąsčiau ir nusprendžiau, kad galiu ir vėl rašyti dienoraštį. Rašiau ir net labai dažnai. Rašydavau ir skaitydavau. Skaitydama taisydavau klaidas. Jaučiau kaip tobulėja mano rašymas. Vualia… kažkaip man pavyko parašyti eilėraštį. Buvau laiminga. Skaitydama savo pirmąjį eilėraštį įsivaizdavau esanti rašytoja.
Tačiau vėliau viską sudeginau (neskaitant kelių eilėraščių).
Kodėl?
Per skaudžiai reaguodavau į sesers kritiką. Mano rašliavoje būdavo gramatinių klaidų ir man atrodydavo (o gal taip ir buvo), kad ji šaiposi iš mano rašymo. Tačiau vėliau, kai vėl kilo noras rašyti, prašydavau jos arba draugių, kad ištaisytų gramatines klaidas mano eilėraščiuose. Tik jokiu būdu neleisdavau joms keisti visko pagal savo nuožiūrą, nes norėjosi, kad mintys būtų tik mano.
Kai vyresnioji sesuo baigė 12-tą klasę, išvyko studijuoti į Kauną. Tuo metu man buvo labai keista, nes niekad neįsivaizdavau jos kaip studentės. Erika mokyklos laikais daug laiko praleisdavo prie pamokų. Ji mokėsi labai gerai. Namuose mes turėjome tokią vietą, kur dėdavome senus sąsiuvinius, laikraščius, žurnalus ir kitus popierius. Retkarčiais aš tvarkydavau tą makulatūrą. Matydavau jos senas pažymų knygeles. Pažymiai būdavo labai geri. Tačiau tai nesukeldavo man minčių, kad vieną dieną išvyks mokytis į kitą miestą – galvodavau, jog ji visuomet bus šalia mūsų.
Mano mama buvo pakankamai jauna ir nors turėjo tris vaikus, bet jai tai netrukdė pamilti kitą vyrą. Tad po kurio laiko mama į savo ir mūsų gyvenimą įleido vyriškį. Jis buvo rūpestingas, draugiškas, geras žmogus, o labiausiai man patiko tai, kad aš šalia jo nesijausdavau kitokia. Visuomet norėdavau, kad žmonės su manimi bendrautu kaip su sveiku žmogumi. Kartą man ir mano jaunesniajai sesei jis pasakė: “Jūsų tėčio niekas nepakeis, bet aš myliu jūsų mamą”. Ilgą laiką šeimos rate mes su seserimis jį vadinome vardu. Žodį “patėvis” prie svetimų išdrįsau pasakyti tikrai ne greitai. Reikėjo laiko priprasti prie šios minties.
Vieną 2000 metų žiemos dieną, mūsų šeima padidėjo – mama pagimdė mergaitę. Nuo tos dienos aš turėjau tris seseris. Mergytė gimė sveika ir labai graži. Visi džiaugėmės šeimos pagausėjimu.
Po sesutės krikštynų vyresnioji sesuo išvyko į Ameriką. Tuo metu jau buvau pripratusi prie jos nebuvimo namuose, tad į tai sureagavau ramiai. Erika, kaip ir dauguma Lietuvių, išvyko į užsienį ieškoti laimės ir ji, regis, tą laimę rado – ištekėjo, pagimdė du sūnus. O vidurinioji sesuo baigusi 12 klasių išvyko mokytis į Klaipėdą.
Žinot, yra toks pasakymas “Gyvenimas žiaurus ir negailestingas”. Šiuos žodžius prisimenu tada, kai išgirstu apie mirtinas ligas, netektis. Tai mane neigiamai veikia, o ypač tada, kai tai liečia artimus žmones. Tad žinia apie močiutės ligą mane labai paveikė. Nemeluosiu, bet kartais bijodavau ją sergančią aplankyti. Kodėl? Kraujo vėžys bylojo artėjančią mirtį ir aš niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, kad nebebus močiutės. Man ji buvo kaip mama, kuri vaikystėje rūpinosi manimi, lepino ir išmokė daug naudingų dalykų. Močiutei, kaip ir tėvams, esu už daug ką dėkinga, nes be jų meilės man nebūtų manęs.
Močiutė žinojo apie savo ligą, nors kurį laiką tai slėpėme nuo jos, bet ji tą sužinojo gulėdama ligoninėje iš savo palatos draugių papasakotų istorijų, pvz., kodėl viena neturi vienos krūties, kodėl kitai slenka plaukai ir pan. Laimei močiutė buvo tvirta, jai nuo chemoterapijos neslinko plaukai. Prisimenu 2007 metų birželio 30-tą dieną, lyg tai būtų buvę vakar – nupirkome rožių ir nuvykome į kaimą pasveikinti močiutės su vardadieniu. Ji gulėjo lovoje. Aš prikišau rožių žiedlapius prie jos nosytės ir tariau:
– Babyte, su vardadieniu. Pauostyk, kaip skaniai kvepia.
Tačiau močiutė rožių žiedlapių neužuodė. Ji prisipažino, kad nuo chemoterapijos nejaučia gėlių kvapo. Tą akimirką man norėjosi verkti, bet pamerkusi rožes į vazą sukaupiau savyje jėgas ir prisėdau šalia močiutės. Sėdėjau ir su visais bendravau, retkarčiais tiesiog tylėjau. Matyti močiutės silpnumą buvo nepakeliamai sunku, tad išėjau į kiemą ir sėdėdama mašinoje verkiau. Taip kaip tada nebuvau verkusi jau seniai, net ir tada, kai mirė senelis. Tėvelio netektis ir ši močiutės liga mane labiausiai graudino.
Sužinojusi močiutė apie savo ligą turėjo vieną norą, kurį mano mama iš karto įvykdė – pranešė Erikai apie močiutės ligą. Močiutė prieš mirtį norėjo pamatyti savo pirmąją anūkę. Mano sesuo po keleto metų sugrįžo į Lietuvą, savo gimtinę, pas artimuosius. Pamenu kaip nuvykome visi į kaimą ir močiutė, pamačiusi Eriką, apsiverkė. Pravirko ir mano sesuo, pravirkau ir aš. Šis susitikimas pravirkdė visus. Deja, per močiutės laidotuves Erikos nebuvo, nes ji po maždaug dviejų savaičių išvyko atgal į Ameriką, kur laukė jos sūnelis (tuo metu turėjo dar tik vieną sūnų) ir vyras, o po maždaug poros mėnesių, rugpjūtį mirė močiutė.
Po močiutės mirties nebebuvo dėl ko važiuoti į kaimą, tenai manęs niekas nelaukė. Tačiau kartą, praėjus kelioms savaitėms po močiutės mirties, atvykau su drauge iš to paties kaimo ir užsukau į amžinatelsės babos sodybą. Stovėdama kieme prisiminiau savo vaikystę, žydinčias alyvas… O pažvelgus į lauko virtuvėlę mano skruostais pradėjo tekėti ašaros – ten nebebuvo močiutės, kuri man atvykus nusivalydavo darbingas savo rankas į rankšluostį ir apkabindavo mane. Net dabar verkiu visa tai prisiminusi. Beprotiškai skaudu grįžti į praeitį, o ypač į tą vietą, kur kažkada mylimi žmonės apgaubdavo meile, rūpesčiu… o dabar negali pajusti jų šilumos. Bet yra kaip yra – gyvenimas žiaurus ir negailestingas.

Dalintis:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *