Vargšės apsimetėlės kojinytės

Sveiki mieli skaitytojai,

Šiandien savo dienoraščio įrašą pradėsiu pasakojimu apie netikėtą vizitą. Taigi šiandien suskambus durų skambučiui Andrius nuskubėjo pažiūrėti kas už jų stovi. Aš tuo metu sėdėjau prie kompiuterio ir skaičiau elektroninį laišką, kitaip tariant leidau vyrui vienam pasitikti svečius. Iš koridoriaus sklido nemalonus moteriškas balsas, kuris visgi privertė mane pakilti nuo minkšto, patogaus fotelio.
– Labas vakaras, gal norėtumėte minkštų, megztų, vilnoninių kojinių? – tarė moteris man pasirodžius koridoriuje. – Aš neturiu iš ko pavalgyti, mezgu ir pardavinėju kojines.
Andrius susidomėjąs tarpduryje apžiūrinėjo tos moters siūlomas megztas kojines, o aš abejingu veidu klausausi jos iškalbingumo. Ji stovėdama laiptinėje visaip bandė Andriui įbrukti savo megztas kojines: „Čia aš tikrai pati mezgiau“, „Čia tikra vilna“, „Tokios kojines turguje kainuoja daug brangiau, o pas mane nuo 17 iki 21 litų“, „Va turiu ir megztų šlepečių, iš šuns vilnos, kurios kainuoja 40 litų“ ir pan. Tačiau nei vienos kojinės Andriaus akies nepatraukė – beveik visos poros buvo skirtingų dydžių.
– Zuiki, pažiūrėk kokie mazgai ir didelės skylutės ant pado, – apčiupinėjusi megztas šlepetes tyliai tariau Andriui.
Nemalonaus balso savininkė išgirdo mano žodžius ir ėmė dievagotis, kad toms šlepetėms viskas gerai, o kai Andrius padavė man vieną žydrų kojinių porą, mat jam jos iš visų porų pasirodė normaliausiai, tarė: „Aš jus mačiau, aš jus pažįstu“.
„Ji mus pažįsta?“, – susimąsčiau. Mes Vilniuje gyvename tik penkis mėnesius ir jau kažkas mus pažįsta… O kodėl mes jos nepažįstame…
– Maže, tu norėjai žiemai storų kojinių, tai gal paimame šias? – nutraukia mano mintis Andrius.
– Jos juk nevienodo dydžio, – ištariau pačiupinėjusi tas kojines.
Moteris gal ir norėjo kažką man pasakyti, bet suskambo jos mobilusis telefonas. Iš garso iškart tapo aišku, kad tai pakankamai prabangus, ne koks primityvus neturinčios ką valgyti moters telefonas.  paprastai būna ne itin kokybiškas.
Labiausiai amo netekau išgirdusi kaip ji stovėdama laiptinėje ir ranka dengdama mobilųjį telefoną grubiai savo pašnekovui pasakė: „Vaikeli, megzk, megzk kuo greičiau, aš jau kelias pardaviau“.
„Čia ji taip pati mezga kojines?“, – ištariau mintyse ir paprašiau Andriaus, kad grąžintų tai moteriai jos kojines. Moteris greitai užbaigė savo telefoninį pokalbį ir atsisukusi į mus piktai suburbėjo:
– Perkate ar tik žiopsote?
– Ačiū, bet nepirksime, – atsakiau jai ir uždariau duris.
Tikrai neketinau pirkti nevienodo dydžio kojinių ar mazguotų, skylėtų šlepečių bei taip prisidėti prie jos machinacijų. Gal ir naudinga avėti kojines iš šuns vilnos, bet aš esu prieš drabužius, numegztus iš gyvūnų vilnos, nes man kažkodėl atrodo, kad juos žudo, kankina dėl finansinės naudos. Taigi, mano kojos, mano teisė rinktis ką pirkti ir ant jų mauti.
Kai dar nebuvau nereginti, dažnai virbalais sau po nosim mosikuodavau. Tikrai žinau, kad tie mazgai susidaro iš siūlų raišiojimo, o tos skylutės nuo laisvo mezgimo arba netinkamų siūlams virbalų. Manau kiekvienas žino, kad kojoms būna šalta ir nepatogu, jeigu kojinės yra skylėtos ir su keistais mazgiukais… O ką jau kalbėti apie tokias šlepetes.
Andrius man sakė, kad ta moteris nebuvo labai prastai apsirengusi, ji tik iš veido atrodė nekaip, lyg mėgtų išlenkti net ne taurelę ar dvi, o po butelį kasdien. Tada supratau, kodėl man nepatiko jos balsas – buvo grubus, storas ir keistai girgždantis. Kažkodėl mano širdis nenorėjo tikėti jos istorija apie tai, kad ji neturi ką valgyti.
Galbūt jūs dabar pagalvojote, kad Aurelija yra beširdė, neturinti jausmų… Tačiau jūs klystate! Aš turiu širdį ir jausmus, aš tik paprasčiausiai manau, kad vargšė gerai nesirengs ir tikrai  prabangaus telefono neturės.
Jei ši situacija būtų įvykusi prie kokios parduotuvės, tai po jos frazės: „Aš neturiu iš ko valgyti“, būčiau nuėjusi ir nupirkusi jai maisto. Pinigų tikrai nebūčiau davusi ir, kaip supratote, nedaviau. Tokiems žmonėms paprastai rūpi tik pinigai, nes nebėra iš ko nusipirkti alkoholio, jiems nepatinka, kai jiems bandoma padėti nuperkant maisto, jie nori tik finansinės naudos.
Ką aš galėčiau pasakyti pabaigai? Tiesą sakant, aš manau, kad tokie žmonės, kaip toji moteriškė su kojinėm, turėtų eiti dirbti, o ne kažkam liepti megzti kojines. Tų darbų yra, tik reikia norėti dirbti, o ne iš valstybės imti pašalpas ir eiti elgetauti. Jeigu esi sveikas žmogus, tai ko lauki? Atsiraitok rankoves ir pirmyn į darbą!
Tokiems, „vargšams“ turėtų būti gėda prieš neįgaliuosius. Kodėl? Todėl, kad neįgalieji be rankų, be kojų, akli, sėdintys vežimėlyje arba sunkiai judantys ir pan. dirba. Jie iš paskutiniųjų jėgų stengiasi dirbti. Iš kur aš tai žinau? Aš turiu fizinę ir regėjimo negalią ir žinau ką reiškia sunkus gyvenimas.

Šiam kartui tiek. Artėjant Šv. Kalėdoms linkiu dovanų gauti gražias šiltas kojinaites, kurios iki pavasario šildys jūsų pėdutes! Iki susirašymo!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *