Skaudūs likimo smūgiai gležnos moters nepalaužė

Jau suaugusi Aurelija Steponkutė-Jankauskienė prarado regėjimą, tačiau visa tai nesustabdė iš vidaus sklindančios energijos, noro padėti kitiems, matyti pasaulį įdomų, gražų ir kupiną galimybių

Vilniuje gyvenančią Aureliją Steponkutę-Jankauskienę nuo gimimo lydi sunki fizinė negalia – raumenų nepakankamumas ir ryški stuburo deformacija, moteris yra žemo ūgio ir sveria vos 40 kilogramų, dešinioji jos koja yra trumpesnė. Be to, moteris turi ir daug sveikatos sutrikimų. Jau suaugusi ji prarado regėjimą, tačiau visa tai nesustabdė iš vidaus sklindančios energijos, noro padėti kitiems, matyti pasaulį įdomų, gražų ir kupiną galimybių.
Moteris be baimės tampa straipsnių, televizijos laidų ir vaizdo reportažų heroje, noriai dalijasi nuotraukomis ir mintimis socialiniame tinkle „Facebook“ ir savo tinklaraštyje. Vienur ji – romantiška nuotaka, rūpestingai apkabinta sutuoktinio Andriaus, atvirai pasakojanti, kad ir sunkią negalią turintys žmonės gali patirti tikrą meilę, sukurti šeimą, kitur – sostinės senamiestyje su skėčiu nusileidusi Merė Popins ar stilinga baikerė, įsitaisiusi prie galingo motociklo vairo. Svarbiausia jos skleidžiama žinia – visų gyvenimas gali būti prasmingas ir visavertis.

Tekstai atskleidžia vidinį pasaulį
Rašymas – bene didžiausia Aurelijos aistra, išbandyta daugelio sunkumų ir vis dėlto jų nenuslopinta. Telšiuose gimusi silpnos sveikatos mergaitė nelankė mokyklos – skaityti, rašyti ir kitų dalykų ji išmoko iš savo seserų. Viena jų, jau iškeliavusi į Amžinybę, buvo metais vyresnė, kita – ketveriais jaunesnė, tad ir joms ruošiant pamokas dalytis žiniomis būdavo įdomu. Mergaitė buvo labai gabi, tad šiuo metu Aurelijos kuriamo tinklaraščio (www.andrelija.lt) skaitytojai nė neįtartų, kad šie tekstai – savarankiško mokymosi rezultatas.
Moteris su šypsena prisimena ir savo vaikystės žurnalistinio darbo patirtį – su keletu draugų turėję spausdinimo mašinėlę ir leidę „Kiemo laikraštuką“. Vaikai nebijodavo prisistatyti laikraščio leidėjais ir pakalbinti suaugusiųjų aktualiomis temomis, pavyzdžiui, paklausti, ką jie mano apie alkoholizmą. Sako patys stebėdavęsi, kad nepažįstami praeiviai leidžiasi į kalbas. Aprašydavę ir kiemo draugų žaidimus, jų laimėjimus ir nesėkmes.
Aurelija net išmokusi ant languoto popieriaus sudaryti kryžiažodžius. Tada mašinėle visus tekstus atspausdindavo, išmatavę liniuote palikdavo reikiamo dydžio tarpus ir įklijuodavo nuotraukų ar paveikslėlių, pirmo puslapio viršuje užrašydavo pavadinimą ir datą. Galiausiai lapus nešdavę kopijuoti – taip atsirasdavo reikiamas tiražas. Laikraštuką pardavinėdavo už centus (juk kainuodavo ir popierius, ir kopijavimo paslauga) ir džiaugdavosi, kad visi noriai perka – juk smalsu, ką ir kaip savame kieme pamatė jaunieji žurnalistai!
Apie ką moteris rašo savo dabartiniame tinklaraštyje? Apie tai, kas ją jaudina – džiugina, skaudina, sukelia vienokių ar kitokių minčių. Tik niekada neverkšlena, nesiskundžia, o kaip tik stengiasi įžvelgti ir kitiems parodyti šviesiąją pusę. Aurelija išsamiai aprašo situacijas, patirtas emocijas ir kviečia skaitytojus diskutuoti.
Autorė neslepia, kartais temas sugalvoja ne pati – žinodami, ką ir kaip ji mėgsta nagrinėti, žmonės papasakoja jai asmeniškesnių istorijų, kurių nenori skelbti savo vardu. O jai belieka aprašyti šiek tiek pakeitus detales, kad būtų ne taip atpažįstama, ir laukti grįžtamojo ryšio. Iš komentarų matyti, kad gvildenamos temos dažnai aktualios daugeliui, tik ne visi drįsta patys pradėti apie tai kalbėti…
Paklausta, kuo jai pačiai svarbus tinklaraštis, Aurelija pasvarsto: „Galbūt tinklaraštis yra tai, kas liks po manęs? Kartu tai galimybė žmonėms pirmiau susipažinti su mano mintimis, pamatyti mano vidų, o ne išorę.“ Moteriai tai labai jautri tema: ji atskleidžia, kad dar vaikystėje jai būdavo sunkiau susirasti draugų, nes nužvelgę jos negalios paženklintą išvaizdą žmonės kartais pamanydavę, kad mergaitė turi ir intelekto sutrikimų, kad su ja sunku bendrauti. Tik pasikalbėję nauji pažįstami prasitardavo, kad smarkiai klydo, nes suprasdavo, kokią įdomią ir kūrybingą asmenybę sutiko.

Psichologijos kursai pakeitė gyvenimą
Aurelija pasakoja vaikystėje turėjusi daug nuoskaudų dėl savo kitoniškumo, dėl artimųjų ir nepažįstamų žmonių požiūrio, nejautraus elgesio. Tai formavo ir jos charakterį – moteris prisimena ypač paauglystėje buvusi šiurkšti, konfliktavusi su šeimos nariais ir bendraamžiais. Visą gyvenimą pakeitusiu dalyku ji vadina vieną, sakytum, atsitiktinį įvykį.
Kai Aurelija buvo 23 metų, draugė ją pakvietė į Telšių dienos centrą, kuriame rinkdavosi vaikų iš socialiai pažeidžiamų šeimų. Čia būdavo leidžiama nemokamai naudotis kompiuteriu, panaršyti internete. Toks pasiūlymas merginai patiko ir jiedvi patraukė išbandyti šios galimybės. Centro darbuotoja tuoj pastebėjo Aurelijos komunikabilumą, švelnų, malonų balso tembrą ir pasiūlė… savanoriauti „Vilties linijoje“. Moteris pasakoja, kad pirmiausia vyksta atranka, tada rengiami psichologijos kursai ir juos išklausę žmonės įsipareigoja savanoriauti prie telefono 120 valandų. Smalsiai ir mėgstančiai iššūkius Aurelijai tai pasirodė įdomu.
Tada, anot jos, ir prasidėjo didžiausi pokyčiai – klausydama psichologijos paskaitų mergina suprato, kad ne vien kiti kalti dėl to, kaip ji jaučiasi, kad kartais būna nemaloni ar turi nedaug draugų. Ji suvokė, kad būtina pačiai keisti požiūrį į daugelį dalykų, taip pat ir į save. Šios pamokos nenuėjo perniek ir neilgai trukus Aurelija džiaugėsi rezultatais – lengvesniu bendravimu su žmonėmis, šviesesniu požiūriu į pasaulį ir didesne meile sau. Pasikeitus požiūriui atsirado ir daugiau draugų, mergina ėmė sulaukti ir vaikinų dėmesio.
Savanoriauti sekėsi – į „Vilties liniją“ paskambinę žmonės mielai su ja kalbėdavosi, keletas nuolatinių pašnekovų prašydavo pakviesti būtent ją, klausdavo, kada mergina vėl budės. Tai bet kuriam psichologinę pagalbą teikiančiam žmogui – svarbus darbo įvertinimas. Aurelija prisimena, kaip būdavo malonu, kai skambinantis žmogus padėkodavo už išklausymą ir pasiūlymą, kaip į esamą situaciją pasižiūrėti kitaip.
Vis dėlto pasibaigus įsipareigotam laikui mergina „Vilties linijoje“ nebeužsibuvo. Jai šis darbas patiko, bet dėl fizinės negalios būdavo sunku ateiti į centrą, ypač žiemą. Tačiau domėtis psichologija ji nenustojo – tą galima pastebėti ir jos tinklaraštyje: čia dažnai nagrinėjami tarpusavio santykių, tėvų įtakos vaikams ir panašūs klausimai.

Siekia būti savarankiška ir padėti kitiems
Turbūt vienas ryškiausių Aurelijos būdo bruožų – savarankiškumas. Save tokią ji prisimena nuo mažens: visada norėjusi būti suaugusi ir viską daryti pati. Sako prisimenanti, kaip paėmusi didelę šluotą kaime šluodavo kiemą, nes tai – suaugusiųjų darbas. Labai laiminga buvo ir tada, kai iš tėvų namų išsikraustė gyventi su savo išrinktuoju Andriumi – Telšiuose nuomojamas butukas tapo pirmaisiais savais namais, o ji – tikra jų šeimininke.
Ypač skaudus smūgis tuo metu 29 metų moteriai buvo prarastas regėjimas. Ji manė, kad nebesugebės tvarkytis pati, mintyse atsisveikino su pomėgiu rašyti, piešti ir daugeliu kitų dalykų. Išgyventi tą laikotarpį jai labiausiai padėjo mylimas vyras – jis ne tik drąsino, bandė įkvėpti optimizmo, bet ir internete ieškojo naudingos informacijos.
Viltį vėl džiaugtis gyvenimu suteikė akių gydytoja, pas kurią Aurelija lankydavosi – ji užsiminė apie neregiams skirtas programas, kurios „prakalbina“ kompiuterį, telefoną. Tokią programą pavyko gauti iš vieno neregio, su kuriuo susipažino internetu, ir žingsnis savarankiškumo link buvo žengtas. Moteris ėmė iš naujo mokytis naudotis ryšio priemonėmis, apsitarnauti ir tvarkytis namuose.
Su vyro pagalba pavyko pasiekti labai daug, nes kitų mokytojų ar pagalbininkų ji neturėjo. Tai ir buvo sunkiausia – nežinoti, į ką kreiptis pagalbos, viską rinkti tarsi po trupinėlį, nes susistemintos informacijos lietuvių kalba, kaip gyventi ką tik praradus regėjimą, pora internete nerado.
Suprasdama, kad ne ją vieną ištinka toks likimas, Aurelija nusprendė pasidalyti savo žiniomis su likimo draugais. Ji sukūrė interneto svetainę „Artimi“ ir į ją sudėjo visą savo įgytą patirtį. Svetainėje atsirado ir forumas – galimybė virtualiai diskutuoti svetainės lankytojams. Iš jų moteris sužinojo, kad neregiai irgi gamina cepelinus, ruošia svečiams arbatą ir gyvena tokį pat aktyvų, savarankišką gyvenimą. Kai bendravimas įsisuko, kilo minčių rengti susitikimus ir susipažinti su šiais žmonėmis gyvai.
Aurelija su Andriumi išsiaiškindavo, kiek būtų norinčiųjų atvykti, užsakydavo sodybą, viską suruošdavo ir pasitikdavo svečius Telšių stotyje. Norinčiųjų dalyvauti kasmet atsirasdavo vis daugiau, ryšiai mezgėsi ir stiprėjo. Vis dėlto juoda katė perbėgo kelią ir pačioje bendruomenėje. Aurelija buvo įskaudinta, nes darbuotasi buvo nuoširdžiai, neskaičiuojant savo laiko ir netaupant jėgų. Nuo įtampos pašlijo jos sveikata. Nenorėdama, kad svetainėje iškilę konfliktai plėtotųsi, Aurelija ją tiesiog sunaikino…

Naujos galimybės sostinėje
Vis dėlto ši veikla taip pat davė savo vaisių: neįgalios moters organizacinius gebėjimus ir atsakingumą pastebėjo viena iš jos naujųjų draugių, „Neįgaliųjų naujojo teatro“ darbuotoja. Ji paklausė Aurelijos, ar ši nesvarstytų galimybės persikelti į sostinę. Pasisiūlė paklausti teatro direktorės, ar kolektyve atsirastų jai vieta, o netrukus davė žinią, kad vadovė pati norėtų su ja pasikalbėti.
Po darbo pokalbio merginai teko apsispręsti: ar likti Žemaitijoje, ar kraustytis į Vilnių ir tuoj pat pradėti eiti „Neįgaliųjų naujojo teatro“ atstovo ryšiams su visuomene ir vadybininko pareigas. Aurelija daug negalvojo – tuoj pat paragino mylimąjį ieškoti gyvenamosios vietos sostinėje, kur abiem buvo daugiau galimybių dirbti.
Buto paieškos šiek tiek užtruko ir porai atskleidė nemalonių dalykų apie žmonių požiūrį į neįgaliuosius. Pasirodė, jog daug kas baiminasi nuomoti būstą neregiams, nes mano, kad jie gali sukelti gaisrą ar palikti atsuktą vandenį ir užlieti kaimynus… Dar kiti, matydami negalių turinčią merginą, laidė pastabas: „O kaip susimokėsi, jei jis tave paliks?“, net nekreipdami dėmesio į faktą, kad ji turi pastovių pajamų – gauna neįgalumo išmoką, be to, ketina pradėti dirbti. Tai skaudino porą, bet pagaliau pavyko rasti tinkamą būstą, atsikraustyti į Vilnių ir toliau kurti savo gyvenimą čia.
Šiuo metu Jankauskų šeima gyvena jau savame jaukiai įrengtame bute, kurį įsigijo pasinaudoję valstybės neįgaliesiems skirta subsidija būstui įsigyti ir banko paskola bei „Bėdų turgus“ laidos pagalba. 38 metų moteris teatro vadybininke ir archyvuotoja dirba iš namų, tad kartu šeimininkauja – kruopščiai sutvarko namus, išplauna indus ir net grindis. Gaminti dažniausiai imasi Andrius, nes jam tai tiesiog pavyksta greičiau.
Šalia savo pagrindinio darbo Aurelija bandė susirasti ir kitą – turėdama neregiams pritaikytą kompiuterį ji norėjo daryti apklausas telefonu. Deja, jos turima kompiuterio programa tik įgarsina tekstą, bet nenupasakoja nuotraukų ir paveikslėlių, tad ši kliūtis buvo neįveikiama. Mėgstanti iššūkius ir bendravimą žemaitė mielai išbandytų ir kitus darbus, kurie būtų jos jėgoms.

Močiutės įskiepytas noras nešti gėrį
Aurelija mėgsta rengti ir nedideles gerumo akcijas – dalytis turimais daiktais, dovanoti juos tiems, kuriems labiau reikia. Ji pati sako, kad tai ne mada ar bandymas pasirodyti – ji tiesiog nori nudžiuginti. Siūlydama ji stengiasi išsiaiškinti, ar žmonės norėtų gauti daiktų, ar jiems tai išties būtų reikalinga parama.
Moteris džiaugiasi, jei jos atiduoti daiktai kam nors tikrai palengvina buitį, ir šiek tiek nuliūsta supratusi, kad buvo priimta be didelio entuziazmo. Paklausta, iš kur tas noras padėti kitiems – ar daiktais, ar naudingomis žiniomis, Aurelija nedvejodama atsako: išmokta iš močiutės, ji gyveno dalydamasi su tais, kurie turi mažiau. Ir niekad nedejuodavo. Ji buvo tikras tvirtumo ir gerumo pavyzdys, be to, grožio kūrėja. Taip pokalbis vėl pasisuka link vaikystės atsiminimų.
Aurelijos mama ir močiutė buvo siuvėjos, tad įvairiausių skiaučių namuose netrūko. Mergaitei tai buvo ir pramoga, ir pirmosios kūrybos pamokos. Ji pasakoja, kaip iš velvetinio audinio ir odos atraižų dėliojusi derinius ir siuvusi sau rankinę, jos šonus sutvirtinusi kartonu. Mama neleidusi naudotis savo greita elektrine siuvimo mašina, kad mergaitė nesusižeistų, o štai močiutę pavykę pergudrauti (ji turėjusi koja minamą mašiną „Singer“), tad netrukus Aurelija tarp draugių išgarsėjo kaip drabužių dizaino specialistė – šios net užsakinėdavusios lėlių rūbelius.
Iš spintelės ji išsitraukia didžiulį aplanką ir vartydama rodo savo paauglystėje pieštus modelius. „Svajojau būti dizainere, – atsidūsta neregė, – labai mėgau piešti, kurti, siūti ir megzti.“ Būdama 21 metų ji net laimėjo „Auksarankės“ konkursą – jame pristatė kartu su drauge megztą suknelę ir žaismingą kepuraitę. Aurelija mezga ir dabar, tik jau mažesnius daiktus – galvos juostas, drabužėlius šuniukui. Pasigiria, kad savo buto dizainą, baldus irgi sukūrusi pati, nors, žinoma, spalvas galiausiai turėjo „patvirtinti“ vyras.
Moteris džiaugiasi, kad į visas akcijas ir sumanymus nesunkiai pavyksta įtraukti ir sutuoktinį Andrių. Jis ne tik palaiko žmoną, neatkalbinėja jos, bet paprastai ir pats daug prisideda prie to, kad idėjos būtų įgyvendinamos sklandžiai – nesvarbu, ar tai mažai pažįstamų žmonių susitikimo organizavimas, ar dovanojamų daiktų pervežimas į kitą miesto pusę. Susikalbėjimas ir nuolatinė santykių kūryba – šios šeimos stiprybė, kuri įkvepia ir aplinkinius.

Straipsnio autorė: Vilma Razmislevičienė
Straipsnio šaltinis: www.lrytas.lt – Lietuvos rytas
Straipsnis publikuotas: 2018 metais, vasario 3 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *