Per beveik puse metų…

Kas užbūrė tuos šešis mėnesius? Kodėl ir už ką?
2011 metų rudenį į mano mobilųjį telefoną atėjo sms žinutė, kuri privertė drebėti mano kūną. Patikėkite manimi, tokios žinutės niekas nenorėtų sulaukti. Tad nenuostabu, kad mes su Andriumi nepatikėjom jos turiniu, bet paskambinę žinutės autorei įsitikinome, kad tai tiesa – mirė mano antros kartos dėdė.
– Kažkokia nesąmonė… Atrodo, neseniai šventėme Martyno (vardas pakeistas) gimtadienį… Jo tėtis sėdėjo su visais prie stalo, juokavo… Atrodė sveikas žmogus, – tarė Andrius nenorėdamas patikėti gauta žinia.
Tačiau kai nuėjome į gedulo namus, kur buvo pašarvotas mano dėdė, pagaliau aplankė suvokimas, kad visa tai tiesa. Širdies infarktas užgesino mano dėdės gyvybę.
Labai negedėjau, nes nuo vaikystės su amžiną atilsį dėde nebendravau, tik prieš beveik metus nusprendžiau susirasti jo vaikus. Martynas, Tadas ir Iveta (vardai pakeisti) man buvo antros kartos pusbroliai ir pusseserė. Tačiau nuo pirmų dienų, kai tik atnaujinome giminystės ryšius, pradėjome bendrauti taip, lyg būtume labai artimi… Martynas iškart pakvietė mane ir Andrių į savo gimtadienį, per kurį pirmą ir paskutinį kartą bendravau su jo tėveliu, t.y. savo dėde.
Po dviejų ar trijų savaičių ir vėl atėjo liūdna žinia – mirė mano pirmos kartos tetos vyro mama. Šį kartą mano skruostais riedėjo ašaros – širdyje jaučiau liūdesį. Neliūdėti neišėjo, nes sėdėdama netoli jos karsto, gedulo namuose, prisiminiau kaip per šventes kaime, pas mano močiutę, susėdusios už stalo kartu juokaudavome. Ji buvo mano pirmos kartos dviejų pusbrolių močiutė ir mano mamos krikšto mama. Tad matėmės ganėtinai dažnai. Tačiau dabar tas nelemtas vėžys sutrumpino jos gyvenimo dienas.
Ir čia dar ne pabaiga… Dar po keletos savaičių atėjo širdį drebinanti žinia – mirė mano patėvio mama. Moteris buvo garbingo amžiaus, kai jai prireikė sudėtingos žarnyno operacijos, po kurios dėl organizmo nusilpimo ji taip ir neatsigavo.
Mano patėvis geras žmogus, tad tiesą sakant, reikšdama jam užuojautą apsiverkiau kartu su juo.
Po šių trijų netekčių žinių apie mirtį daugiau nesulaukiau. Regis, pradėjau gyventi ramiai – be baimės, kad tuoj, tuoj kažkas parašys ar paskambins ir praneš liūdną žinią. Tačiau vos man spėjus nurimti ir vėl netikėtai aplankė žinia apie netektį – mirė pirmos kartos pusbrolių tėvelis, tų pačių pusbrolių, kurie ne taip senai palaidojo savo močiutę. Šis vyras po širdies operacijos neišgyveno – paliko savo vaikus ir mano tetą bei savo tėvelį, kuris dabar gedėjo dėl dviejų mirčių – savo žmonos ir sūnaus.
Šį kartą ne tik mano kūnas drebėjo, bet ir širdis – iš vien verkiau gedulo namuose. Negalėjau patikėti, kad mano dėdės nebėra. Kodėl ir už ką? Jam kitą mėnesį būtų suėję 50 metai. Jis to nenusipelnė!
Ar dabar jau pabaiga?
Nežinau ką ir galvoti… Paskutinį kartą, kai buvome gedulo namuose, netikėtai nuo sienos nukrito vainikas. Šalia sėdėję žmonės išsigando, ėmė kalbėti, kad tai negeras ženklas ir aš kažkodėl tuo neabejoju, nes iki šių keturių žmonių netekčių sapnavau keistus sapnus, kuriuose būdavo tam tikri mirties ženklai, kaip pvz.: klibantis, iškritęs dantis, lovos klojimas ir t.t.
Taip, jūs galite sakyti, kad tai sutapimas, kad tai nesąmonė – sapnai neišsipildo ir pan. Bet aš linkusi galvoti, kad šiaip sau niekas nevyksta.
Duok Dieve, kad ateityje tokių skausmų nebepatirtume.
Nuoširdžiai užjaučiu mirusiųjų artimuosius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *