Įstrigęs vaizdas

Aną savaitę su vyru buvome mano gimtinėje. Prie Kūčių ir Kalėdų stalo sėdėjome su mano šeima, o Naujuosius metus ruošiamės sutikti Vilniuje, su draugais. Bet ne apie tai noriu šiandien, mielieji skaitytojai, rašyti, o apie vieną įvykį, kuris man jau nebe pirmą dieną neduoda ramybės – labai dažnai prisimenu, lyg tai būtų buvę vakar.
Pasipuošę, patikrinę lagamino turinį ir įsitikinę, kad nepamiršome dovanų išskubėjome į geležinkelio stotį. Nusipirkę bilietą į Telšius nužingsniavome prie suolelio, kur atsisėdę laukėme atvykstančio traukinio. Sėdėjome tokioje vietoje, iš kur matėsi labai didelė geležinkelio stoties erdvė, tad nepastebėti išvykstančių ir parvykstančių žmonių buvo neįmanoma. Andrius man nupasakodavo kiekvieną ryškų, akį patraukiantį dalyką, pvz., juokingai jam atrodančias raudonas kepures su baltais bumbulais, batelius, kuriuos, jo manymu, reiktų nešioti tik pavasarį, vaikiškai blizgančias pirštines, kurias dėvėjo pagyvenusi moteraitė, snaigės formos atšvaitus ant kuprinių ir kelnių… Man tai atrodė natūralu, gi žmonės ruošėsi švęsti linksmiausias šventes metuose, tad ir blizgių, linksmų niekučių aplink netrūko. Na, gal kai kurie žmogeliai ir persūdė, bet kartą metuose ir tai gali būti pateisinama.
Staiga išgirdau vaiko verksmą. Tas verksmas buvo itin smarkus ir netilo.
– Andriau, tas vaikas vienas, be tėvų, kad iš vien verkia? – paklausiau savo vyro.
– Ne, jį veda mama.
„Būkite atsargūs – grindys šlapios“, tokia lentelė su užrašu stovėjo pastatyta netoli stoties darbuotojos, kuri plovė grindis. Vaiko mama nekreipė dėmesio į tą užrašą ir paskui save kaip kokį šuniuką tempė vaiką. Staiga moteris paleido vaiko rankytę. Vaikas suklupo ant kelių. Užuot pakėlusi parkritusį vaiką, moteris pasitaisė savo rankinę ir liepė vaikui stotis. Vaikas lėtai, verkdamas atsistojo ir pakėlė abi rankytes į viršų, prašydamas mamos pakelti jį ant rankų. Tačiau mama nekreipė į tai dėmesio, vėl čiupo vaiką už rankos ir ėmė toliau jį vestis.
„Kokia abejinga motina. Negi toji moteris nematė to didelio užrašo? O gal ji nemoka skaityti? Kokiai bukai reikia būti, kad nesuvoktum, jog per šlapias grindis reikia eiti lėtai, netampyti vaiko lyg šunyčio ant pavadėlio“, – pagalvojau.
– Graži mergaitė… Duočiau jai tris metukus, – ištarė mano vyras.
Aš tylėjau. Mane vaikų verksmas labai jaudina, taip jaudina, kad net pačiai norisi verkti. Ne išimtis ir dabar – akys sublizgėjo nuo ašarų. Tačiau tam vaikui dingus kažkur minioje aš sugebėjau susitvardyti, bet įlipusi į traukinį vėl išgirdau keistą vaiko burbuliavimą. Nežinau kodėl, bet tas likimas velniškai keistas, jis mus ir vėl suvedė su ta moterimi ir jos dukrele – visi važiavome tuo pačiu traukiniu ir tam pačiam vagone, net sėdėjome netoliese.
Mano ir Andriaus vietos buvo prie staliuko, kaip ir tos moters su vaiku. Kadangi mūsų traukinio vagonas buvo bendras, tai mes su Andriumi sėdėjome dešinėje pusėje, o ta moteris su vaiku – kairėje. Priešais mus ir juos sėdėjo žmonės. Į mus keistai žiūrėjo labai stambi mergina, kuri nesustodama valgė pistacijas, o kairėje pusėje, priešais moterį su vaiku, sėdėjo du vaikinai, greičiausiai studentai, kuriuos kalbino mažosios mergytės mama. Toji moteris iš vien pasakojo apie savo gyvenimą ir dukrytę. Nesiklausyti man nepavyko – moteris kalbėjo labai garsiai. Taip aš sužinojau, kad šiai mergaitei yra 2,5 metai, kad ji dėl kažkokių priežasčių nekalba, kad ją dažnai veža pas logopedus, daktarus, psichologus. Manau tos moters istorija ne vieną šio traukinio keleivį sujaudino, o ypač tada, kai iš mergaitės lupų pasigirsdavo neaiškus niurnėjimas. Mergaitė tikrai nemokėjo ištarti ne vieno rišlaus žodžio.
Vienu metu buvau giliai susimąsčiusi apie tą mergaitę: Kodėl nekalba? Kas jai nutiko?… Bet kai išgirdau mergaitės mamos rėkavimą „Padėk! Neimk! Negalima!“, supratau, jog nekalbėti ji gali dėl streso. Bet kuris vaikas gali prarasti kalbėjimo dovaną nuo tokio rėkavimo, o ypač nuo mamos grubaus elgesio. Mergaitės mama tiesiog su didele jėga pasodino gražiai vaiką ir liepė valgyti kažkokią dešrelę.
Man mergytės mama pasirodė labai keista ir tikrai ne dėl to, kad šaltai bendravo su savo dukryte, bet ir dėl bendravimo su svetimais žmonėmis. Juk tie, priešais ją sėdintys studentai jai buvo svetimi, o ji jau vienam iš jų aiškino, kad jis pabaigęs mokslus emigruotų į užsienį. Bandė jam įteigti, kad Lietuvoje viskas yra labai blogai, kitaip tariant, kad Lietuva yra supuvusi šalis. Prie viso šito ji dar tiems vaikinams gyrėsi lengvais pinigais, kurie pas ją atkeliauja iš užsienyje dirbančio vyro. Pasak jos, nedirbti yra labai puiku, kai yra kas išlaiko. Tad galvoti, jog ši moteris yra normali man neišėjo – per daug šaltumo, grubumo, abejingumo joje buvo.
Iš šono toks jos bendravimas su vaikinukais atrodė juokingai, o ypač tada, kai ji džiugiai pasakodama apie lengvus pinigus nusijuokdavo, nes toliau, už jos sėdintys jaunimėlis nesikuklino ją mėgdžioti. Kaip minėjau, jos kalbų nebuvo įmanoma negirdėti, tad vos ne visas traukinio vagonas imdavo juoktis. Ko gero, moteris susigėsdavo išgirdusi kaip už jos jaunimėlis pašaipiai atkartodavo jos juoką ir ji nutildavo, imdavo žaisti su savo dukryte.
Mergaitė nebuvo kurčia, ji girdėjo aplinkinius garsus. Turėjo žaislą su gyvūnų formomis, kurias paspaudus buvo galima išgirsti kiekvieno gyvūno garsą. Ji spaudė ant karvės, katės, šuniuko… bet nemokėjo atkartoti ne vieno garso. Nei „mū“, „miau“, nei „au au“… tik nutilus gyvūnėlio garsui ištardavo: „Mmm…“.
Kai sustojus traukiniui išlipo priešais mus sėdinti pistacijų mėgėja, toji mergaitė gavo progą stebėti vaizdą pro langą, prie kurio sėdėjau aš. Ji stebėjo pralekiančius medžius, namus ir atsisukusi į mamą pirštu rodydavo į langą ir sakydavo „Mmm…“. Šitaip ji išreikšdavo savo džiaugsmą, kitaip tariant, norėjo mamai papasakoti savo įspūdžius, gi jų pusėje prie lango sėdėjo jos mama ir ji tik dabar iš arčiau pamatė praskriejantį grožį.
– Jos akys žydros, tokios gražios. Labai graži mergytė, – pasilenkęs man prie ausies ištarė vyras.
Aš pravirkau. Man buvo gaila, kad toji mergaitė negali rišliai mamai papasakoti ką mato per langą. Tačiau savo ašarų jai neparodžiau – pasisukau į mylimojo pusę ir jam ant peties padėjau savo galvą.
– Ko verki? Ar dėl to…? Na, neverk… Kokia Tu jautri tapai po apakimo.
Tą akimirką aš pagalvojau, jog aš galiu kalbėti, galiu pasakyti ko noriu, ką man skauda, galiu žodžiais išreikšti savo džiaugsmą, o ši mergytė… Ir verkiau vis labiau, ir labiau, kad net prireikė vienkartinės nosinaitės.
Negi tikrai ji negali kalbėti?
Kodėl ir už ką jai toks gyvenimas?
Jos toks gražus juokas. Ji tikrai turi kalbėti!
Mano likimo draugų negalia galbūt kai kuriems žmonėms atrodo baisi, bet iš vienos pusės tai menkas dalykas, nes mes, aklieji, galime išsakyti ko trokštame, ką galvojame viena ar kita tema, galime tėvams ir daktarams pasakyti, ką mums skauda, pasiklydę mes galime žmonių paklausti vienos ar kitos krypties ir t.t., o nekalbantis žmogus to padaryti negali.
Tos trys su puse valandos, kol važiavome iš Vilniaus į Telšius, man įstrigo giliai į širdį. Nujaučiu, kad ilgai prisiminsiu tą mergaitę.
Gyvenimas nenuspėjamas. Kai kurie gimsta su negalia, kai kurių likimas nepaglosto gyvenimo kelyje ir apdovanoja rimtu išbandymu. O kartais ir patys žmonės, gal net nesuprasdami, apsunkina savo ar kito gyvenimą. Tad artėjant Naujiesiems metams, naujai pradžiai, linkiu nenuleisti rankų tiems, kurie susidūrė ar susiduria su gyvenimo išbandymais, kitiems – pagalvoti, ar negalime padėti tiems, kuriems to reikia, vien elgdamiesi su jais gražiau, švelniau, maloniau. Linkiu ir to, ko visi vieni kitiems linkime kasmet – svajonių išsipildymo, materialinės gerovės ir neblėstančios meilės bei sveikatos. Būkite laimingi!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *