Kategorija: Iš mano minčių…

Priešingų lyčių požiūris…

Mano galvoje – visiška košė. Aš nesuprantu vyrų… Atsiprašau vyriškos lyties atstovų, bet šiandien negaliu nemėtyti akmenėlių į jų daržą. Viskas prasidėjo nuo šniukštinėjimo po virtualųjį pasaulį. Kaip žinote (o kas nežino – sužinos), esu įkūrusi interneto svetainę žmonėms su regėjimo negalia. Kadangi man – kaip įkūrėjai – priklauso brandinti ir auginti savo kūrinį, būtent tai ir darau. Tačiau kartais sunkiai sekasi.
Nuo rašytojų skiriuosi tuo, kad nesu įpratusi laukti, kol atplauks genialios mintys. Ne mano charakteriui laukti, kol kažką susapnuosiu ar aukščiausiasis apsireikš ir nurodys, ką man daryti. – Pati ieškau tų  „genialių minčių“. Tad „pasikinkiau“ visagalį googl’ą ir pasileidau pirmyn į virtualųjį pasaulį ieškoti naujovių savo svetainei.
Stop! Pora žodelių visatai.
Visų pirma noriu pareikšti, kad rašysiu tai, ką žinau, ir tai, ką galvoju. Ir dar pridėsiu dalį asmeninės patirties. Ir tai bus būtent mano požiūris, nuomonė, vertinimai, kurie nebūtinai turi sutapti su kitų žmonių.
Viskas vyko taip. – Užsukdavau į beveik kiekvieną pramogų portalą ir užsiregistruodavau.  Tad 1, 2, 3… Ir štai, aš – Loreta, kitame Marcelė, trečiame – Pelenė, ir t.t.
– Oho… Koks čia vaikų darželis… Kokie keiksmažodžiai… – vis kartojau,  bešniukštinėdama po vieną svetainę.
„Sveika, kaip keista čia matyti suaugusią moterį“, – staiga atkeliauja privati žinutė.
Savo profilyje buvau nurodžiusi, kad man 29 metai, tad iš smalsumo pažiūriu į žinutės autoriaus profilį. Nustembu pamačiusi to žmogaus metus – 38-eri.
„O Tu ką čia veiki?“ – atrašau savo pašnekovui.
„Laukiu, kol Tu ateisi.“
„Tai kad aš čia neilgai užsibūsiu“, ¬– brūkšteliu ir dar prirašau: „Čia labai daug vaikų, kurie viešai kažkokias keverzones rašo. Panašu į vaikų darželį.“
„Meilute, įdėk savo foto.“
Oi kaip man tokie vyrai nepatinka! Vien todėl, kad vengia atsakyti į merginos klausimus ir iškart prašo nuotraukos.
„Atsakyk į mano klausimus, ir bus matyti, kaip bus su ta foto.“
Kai pamačiau toje svetainėje įrašus: „Gal kam pačiulpti?“, 14m.; „Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio į nuotrauką“, 17m.; „Noriu pi***“, 15m.; „Supi**** gyvenimas“, 12m., man vos žandikaulis neatsikabino, o, perskaičiusi pašnekovo privačią žinutę, ir vėl išsižiojau.
„Laukiu, kol ateis vaikučių mamytė. Ieškau meilužės.“
Va, va… Taip tiesiai šviesiai ir drėbtelėjo.
„Ir Tu manai, kad čia rasi meilužę? Čia juk vieni vaikai!“, – piktai jam atrašiau.
„Taip, Tu juk atėjai.“
„Manai, man reikia meilužio? Aš turiu nuostabų vyrą, kuris mane patenkina visomis prasmėmis, ir man nereikia kitų.“ Ir dar iš smalsumo paklausiau: „O kas negerai, kad ieškai meilužės? Ir kiek laiko gyveni su savo antrąja puse?“
„Du mėnesius. Jaučiu, jog ji ne man. Tai įdėsi foto ar ne?“
„Jau rašiau, kad turiu vyrą, tad nedėsiu nuotraukos. Ir šiaip aš galvoju, kad vyrams galvoje tik išorė ir seksas.“ Nesusilaikiusi dar pamoralizavau: „Du mėnesius? Kaip Tu taip gali elgtis? Aš po dviejų mėnesių tik svaigau dėl savo antros pusės. Nenorėjau nei bendrauti su kitais, nei ieškojausi meilužių – buvau apsvaigusi iš meilės. Vadinasi, Tu savo antros pusės nemyli.“
„Man patinka Tavo mintys, jaučiu Tu subrendusi“, – pareiškė mano pašnekovas.
„Man ne 15 metų, kad svaigčiau dėl gražių komplimentų. Įdomu, ar Tau patiktų, jeigu Tavo antroji pusė taip elgtųsi, kaip dabar elgiesi Tu?“.
„Aš buvau du kartus vedęs. Du kartus mane išdavė. Ieškau tos vienintelės“, – pratęsia vyriškis pažintį su manimi.
Susirašinėdama su tuo pašnekovu sulaukiau ir tokios žinutės: „Gal virtualų seksiuką pavarom?“
„Eina sau… „Virtualų seksiuką“… Na, ir nesveikas“, – pagalvojau.
Esu įsitikinusi, kad tas žmogelis, susirinkęs visas merginų foto, kuriose matosi apnuoginta krūtinė, dailios kojos, kiti nuogi apvalumai, patenkintas žaidžia su savo vairalazde. Sveikas žmogus tikrai internete taip nežaistų. Eitų ir realiame pasaulyje ieškotųsi… Na gerai, gerai… suprantu, kad kartais vyrams sperma smegenis spaudžia, bet juk Tam yra guminės lėlės ir visokie kitokie žaisliukai.
Žodžiu, man buvo šlykštu ir aš iš karto tą „kumščio draugelį“ užblokavau.
„Et… Buvo porą kartų vedęs ir dabar, jau kartu gyvendamas su kita, ieškosi meilužės… Man atrodo, kad tai ne jis buvo išduotas, o jo buvusios žmonos…“, tą akimirką negalėjau atsiginti galvoje besisukančių minčių – vis galvojau apie pirmąjį pašnekovą. Kai vėliau įsišnekėjome, paaiškėjo, kad neklydau taip galvodama… Su viena pragyveno beveik trejus metus, o su antrąja žmona – beveik penkerius. Tačiau jis nenorėjo pripažinti to, kad yra nesusitupėjęs.
Ne į temą, o gal ir į temą… Bet tuo metu prisiminiau, kaip prieš kelerius metus su drauge darėme eksperimentą. Vienoje svetainėje patalpinome ne savo foto. Kaip visuotinai žinoma, googl’as yra visagalis, tad nesunku jį „pasikinkius“ surasti gražių merginų nuotraukų. Praėjus kelioms valandoms po jų patalpinimo, mūsų surastas „grožis“ sulaukė aukščiausių įvertinimų ir gražių komentarų. Pvz.: „Kokia tu graži“; „Gražūs Tavo papai“; „Dailios kojos“; „Dailus Tavo kūnas“ ir pan. O privačiai rašydavo tokias žinutes: „Gal norėtum būti mano meilužė? Aš materialiai Tave aprūpinčiau“; „Kur susitinkame, pupa?“; „Ar domintų Tave santykiai be įsipareigojimų?“ ir panašiai.
Gal aš ir senamadiška, bet man ištikimybė yra šventas dalykas. Ir jeigu koks nors vyras man pasiūlydavo/pasiūlo būti jo meiluže, tai aš tampu ragana, negailinčia „švelnių“ žodelių. Tačiau dėka to senamadiško būdo aš daug ką supratau. Ir esu dėkinga kai kuriems žmonėms už jų atvirumą, nes dabar  savo gyvenime galiu pritaikyti svetimą patirtį.
Tęsiant temą apie eksperimentą, reikėtų pridurti, kad ta netikra anketa naudojomės dviese: aš ir mano draugė. Tačiau mūsų požiūris į šį eksperimentą buvo skirtingas. Man buvo smalsu sužinoti, kodėl vyrai linkę ieškotis meilužių, o mano draugei patikdavo su kai kuriais susirašinėti trumposiomis žinutėmis, taip sakant, „padurniuoti“. Tad susitarėme, kas kam atrašinės.
Iki to momento, kai nusprendėme pakeisti tą anketą, nurodydamos, kad už jos slepiasi vyriškosios giminės atstovas, aš kaip ir draugė kartais paprašydavau tų ieškotojų mobiliojo telefono numerio, kad įsitikinčiau, ar aname monitoriaus gale nesėdi mažametis berniukas, apsimetantis suaugusiu vyru (teko kartą susidurti ir su tokiu atveju). Žodžiu, aš paslėpusi savo numerį paskambindavau meilužių ieškotojams, ir mes kalbėdavome apie ištikimybę ir neištikimybę. Esu kalbėjusi su penkiais vyriškos lyties atstovais (o gal ir su daugiau). Ir visi iki vieno man sakydavo tą patį… Kad jie visada grįžta atgal pas žmonas/drauges.
Kodėl? Ogi todėl, kad žmonos juos apskalbia, pavalgydina, o kai kurios net ir išlaiko. O meilužės elgiasi atvirkščiai – niekada nepi** proto, kad nesulaukia iš jų pagalbos tvarkantis namie, kad jie nenueina į parduotuvę. Neprikaišioja, kad prie lovos palieka nešvarias kojines. Nemoralizuoja, kad per juos neturi, už ką pasidaryti manikiūrą ar į kavinę nueiti. Ir čia dar ne viskas. – Gal koks vyras visa tai ir pakęstų (antrosios pusės keliamas rutinines problemas), bet tik ne atsibodusius lovos reikalus.
„Ar Tu supranti, kad tas pats pyragas atsibosta?“, – paklausė vienas vyriškis. Tą akimirką pagalvojau apie maistą, kurį mes kasdien valgome. Gi tikrai atsibostų kiekvieną dieną valgyti burokėlių sriubą arba kotletus. Tai panašiai yra ir su seksu. – Moteris jiems yra pyragas. Jeigu ji bus be prieskonių, tai vyrui atsibos tą pyragą valgyti. O tai reiškia, kad moteris turi būti 3in1 – draugė, žmona ir gera meilužė.
Draugė – ta, kuri išklauso ir moka laisvai kalbėti apie viską. Su kuria būnant galima psichologiškai pailsėti nuo rūpesčių. Bent trumpam pamiršti visas problemas ir atsiduoti palengvėjimo minutei.
Žmona – gera šeimininkė namuose. Per daug neįkyrinti. Tvirta atrama, kuri sugebėtų ne tik jų vaikams paglostyti galvą, bet – retkarčiais – ir jam.
Meilužė – pyragas kasdien su vis kitokiu įdaru. Jeigu moteris vyrui suteiks vis kitokią palaimą lovoje, tai vyras negalvos apie jokias kitas moteris, nes jis mėgausis savo moters suteikiamais malonumais. O tai reiškia, kad moteris lovoje turi būti be tabu.
Būdama realiste, visa tai supratau labai greitai. Nesu linkusi fantazuoti ir prisigalvoti kažko gražaus, ko galbūt gyvenime net nebus. Ir kai jiems papasakodavau apie tokias savo išvadas, jie man atsakydavo: „Norėčiau tokios supratingos moters.“ Abejoju, ar jie norėtų tokios moters, kaip aš. Todėl, kad aš manau, kad ir vyras turi būti 3in1. Todėl, kad moteris niekada negalės būti tuo, ką jie nori matyti ir turėti. Todėl, kad ir jos kartais nori pasijusti karalaitėmis, o ne tarnaitėmis. Kai vyras darys tai, ko pats trokšta, tada ir moteris tuo pačiu atsilygins.
Norėčiau truputėlį grįžti prie požiūrio į gyvenimą. Žmonės, nemaišykite realizmo su optimizmu, nes tai – du skirtingi dalykai: trokšti kažko ir tikėtis, kad taip bus, yra optimizmas, o suvokti tam tikrą situaciją ir ją tinkamai suprasti yra realus požiūris. Nuo šių dalykų priklauso dviejų žmonių santykiai, nes kartais nepakanka vien tikėtis ištikimybės, – reikia ir suvokti, kad dėl jos tenka stengtis.
Prieš pabaigdama šią rašliavą, norėčiau pratęsti savo pokalbio su tuo… Kaip čia švelniai parašius… Mano manymu, nesusitupėjusiu žmogumi, aprašymą.
Taigi, tęsdama su juo pokalbį, nesilioviau moralizavusi: „Aš suprantu, kad kartais vyras yra kaip mažas vaikas, kuriam norisi dėmesio. Tačiau ar Tu supranti, kad tie gražūs žodžiai, kaip pvz., „meilute“ turėtų būti skirti ne man, o Tavo antrajai pusei? Kodėl vyrai yra linkę kaltinti moteris dėl pašlijusių santykių? Jeigu šiuos žodžius sakytum savo moteriai, tai ji taip Tave pamylėtų, kad net pamirštum šios svetainės adresą. Atmink, kad moterys nuo gerų vyrų nebėga.“
Po dar keleto frazių mūsų pokalbis nutrūko.
Keista, bet ši tema užkabino ne tik mane, bet ir mano draugę. Tą pačią savaitę, kai ji atėjo pas mane į svečius, kažkodėl pradėjome apie tai kalbėti. Gal dėl to, kad mintys šia tema neapleido manęs visą savaitę. Ir, kaip sakoma,  „išsikalbėk, ir tada visos mintys susidėlios į savo vietas.“
– Žinai, o kaip man buvo… – ir ima pasakoti… – Užsiregistravau į vieną svetainę, kurioje neskubėjau talpinti savo nuotraukos. Po kelių laiškų su savo pašnekovais nusprendžiau padaryti eksperimentą. Apkarpiau savo foto, kurioje šypsausi, ir įdėjau. Matosi mano šypsena ir pečiai… Niekas nieko nekomentavo. Po kelių dienų įdėjau tą pačią foto, tik jau matėsi visas mano kūnas. Ir įsivaizduoji, ką man parašė? „GRAŽI TAVO ŠYPSENA.“
Įdomu, ar ne? Kai buvo ta pati šypsena be kūno, visi tylėjo, o kai patalpino visą, tai jau „graži šypsena“.
Ech… tai tik įrodo, kad vyrams rūpi išorė, o ne vidus. Jeigu netikite tuo, tai pabandykite padaryti eksperimentą – patalpinkite negražią foto kokioje nors svetainėje ir užkalbinkite nepažįstamą žmogų. O vėliau – patalpinkite gražią foto. Ir pamatysite, kas bus.